Šią situaciją žymia dalimi sąlygoja dabartinė politinė ir informacinė konjunktūra, bet kokią kritiką liberalizmui, tiek iš konservatyvios, tiek iš socialinės pusės, siedama su Maskva. Tai – nei naudinga Lietuvai, nei teisinga objektyviu požiūriu. Užuot išnaikinus ar perauklėjus liberalizmo kritikus, socialiai ar konservatyviai mąstančius žmones, ko naiviai tikimasi, šie kritikai tik stumiami į Kremliaus glėbį, o jis – atviras ir platus. Dabartinės konjunktūros veiksmai – puikus pavyzdys, ko derėtų vengti. O ką gi daryti?
Pirmiausiai – stiprinti istorinę atmintį, o ji tampriai susijusi su konkrečia prigimtine, kultūrine, politine ir socialine bendruomene – lietuvių tauta ir jos pagrindu istoriškai susiklijavusia Lietuvos pilietine visuomene. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsų Lietuvos, XIX a. sukilėlių, aušrininkų ir varpininkų, smetoniškosios Lietuvos, 1941 m. ir pokario ginkluotosios bei taikiosios rezistencijos istorija turi sudaryti bendrą visumą.
Kritiškas žvilgsnis į istorinius asmenis ir procesus – sveikintinas, bet trapi ir opi riba tarp kritiškumo ir cinizmo. Didvyrių drabstymas purvais be objektyvaus moralinio pagrindo tarnauja ir tarnaus tik mūsų priešams, įskaitant imperinį ir autokratinį Kremliaus režimą. Ar kalbėtume apie Joną Basanavičių, ar apie Antaną Smetoną, ar apie Kazį Škirpą – visi šie asmenys, kurie buvo žmonės ir, kaip visi žmonės, darė klaidų, kūrė mūsų visų bendrą valstybę. Jei valstybės kūrėjai buvo kvailiai ar niekšai, kaip kai kas kalba, ko verta jų kurta valstybė?
Toks nihilistinis naratyvas tiek ir tepalieka, kaip tiktai glaustis prie sėkmingesnės valstybės, kuri bent jau gerbia save ir savo istoriją. Nenuostabu, kad K. Škirpą, o taip pat ir Joną Noreiką išniekinęs Vilniaus meras garbinamas Rusijos žiniasklaidoje. Šiuo metu gana plačiai ir tik iš dalies pagrįstai vartojama „vatnikų“ sąvoka, kalbant apie liberalios santvarkos kritikus, bet tokiais atvejais lieka atviras klausimas, gal didžiausi „vatnikai“ slypi tarp liberalų?
Antra, ką būtina padaryti, tai atimti konservatyvią ir socialinę nišą iš Kremliaus ruporų. Prigimtinės šeimos, tautinės valstybės, klasikinės moralės ir socialinio teisingumo akcentai turi grįžti bent jau į legalią, civilizuotą politinę diskusiją. Kaip jau minėta, išnaikinti ar perauklėti visus socialiai ar konservatyviai mąstančius žmones – iliuzija, bet juos galima nukreipti prieš Lietuvos politinę bendruomenę. Kol kas būtent tai ir vyksta.
Teisūs tie, kurie kalba, jog simpatija Vladimirui Putinui Lietuvoje kyla iš susipriešinimo su savo pačių valstybe, tapatinama su jos politiniu, kultūriniu ir socialiniu elitu. Kuo daugiau žmonių bus politiškai, kultūriškai ar socialiai marginalizuoti, tuo puikesnė bazė Kremliui. Jokia paslaptis, jog daugiausia „vatnikų“ – menkesnio intelekto ir skurdžiausioje visuomenės dalyje. Vadinasi, reikia šviesti žmones ir sudaryti jiems tokias sąlygas, kad jų valstybė jiems sietųsi su gerove, su pasitikėjimu, su meile. Šie procesai turi vykti lygiagrečiai.
Taip prieiname ir prie trečiosios dalies – teisingo informavimo apie dabartinę padėtį. O dabartinė padėtis Rusijoje stipriai skiriasi nuo to, ką mano daugelis nuoširdžiai naivių „vatnikų“ ir nuo to, ką mums perša „meinstrymas“, maitinantis šių „vatnikų“ iliuzijas.
Pirma – Rusija nėra tautinė valstybė. Tai – klasikinė imperija. Šioje šalyje uždrausta bet kokia tautinė politinė ideologija, tiek užgrobtų šalių tautų, tiek pačių rusų. Rusija botago ir meduolio metodais, investuodama į lojalius vietinius elitus, laiko vergijoje Kaukazo, Uralo ir Sibiro tautas, bet pačių rusų istoriniuose miestuose šeimininkauja kaukaziečiai ir azijiečiai. Ir vargas tiems, kurie mėgina tam priešintis. Visiška analogija multikultūrinei Vakarų Europai.
Antra, Rusija nėra socialinė valstybė. Daug kas džiūgauja, kad V. Putinas pažabojo milijardierius oligarchus, bet iš tiesų jis pažabojo tik politinius oponentus. Lojalūs milijardieriai oligarchai – Alekperovai, Abramovičiai, Rotenbergai – toliau klesti ir dar gauna režimo bonusus. O liaudis toliau skursta. Šiuolaikinė Rusija primena Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybes. Sėdi ant naftos ir deimantų, o paprasti žmonės gyvena pusbadžiu.
Vienintelis tiesos grūdas – tai, kad šiuolaikinis Rusijos režimas akcentuoja konservatyvumą. Tradicijos, prigimtinė šeima, pagarba savo istorijai, integruojant prieštaringiausius elementus – nuo carizmo iki bolševizmo. Tiktai kyla klausimas, ar šis tapatybių kratinys labiau konservatyvus, ar fašistinis, pritaikytas multikultūrinei visuomenei. Kol kas panašiau, kad konservatizmas ten sudaro tik fasadą, o turinys – imperinis fašizmas. Kur valstybė – aukščiau tautos, pirmiau žmogaus, kur garbinama jėga, verslas suaugęs su režimu, o visą sistemą vainikuoja lyderio kultas.
Šiandieninę Rusiją reikia tiesiog demaskuoti. Užuot siejus ją su tautiškumu ar socialumu – parodyti, kad kaip tik ten to nėra. Lygiagrečiai stiprinant Lietuvos istorinę tapatybę tautinės ir pilietinės visuomenės pagrindu ir atimant socialinius bei konservatyvius akcentus iš Kremliaus.