Mindaugas Lingė. Penki klausimai dėl augančių palūkanų ir lūkesčių

Europos Centriniam Bankui didinat palūkanų normas, jos taps vis didesniu viešų ir privačių diskusijų objektu.

Į sceną pasikeisdami lips atlikėjai: „kokie blogi bankai“ ir „kokia nejautri Vyriausybė“.

Pirmieji startavo socdemai: kompensuoti palūkanas ir dengti dalinį pradinį įnašą socialiai jautriausiems sluoksniams!

Lūkesčių valdymas yra svarbi politinio proceso dalis, kai vieniems pastoviai norisi mažinti mokesčius ir tuo pačiu didinti išmokas, o kitiems lieka blogojo policininko vaidmuo – gadinti smagius vakarėlius.

1. Kodėl idėjos apie palūkanų kompensavimą iš biudžeto – vėsintinos?

Visų valstybinių kompensacijų finansuotojai esame visi – mokesčių mokėtojai, sunešantys Valstybės biudžetą. Iš principo neteisinga, kad paskolų neturintys gyventojai finansuotų turinčiųjų paskolas ir jų įsigijimus.

Taip būtų paneigiamas atsakingo skolinimosi principas. Dabar rizikas turi vertinti ne tik kreditus teikiančios įstaigos, bet ir pats asmuo.

Eliminavus žmonių atsakomybės dėmenį su nuostata „Valstybė padės“ būtų stimuliuojama paklausa, augtų „blogų“ paskolų skaičius ir dar labiau pūstųsi būstų kainos.

Galiausiai, verta prisiminti, jog šiuo metu pinigų politikos mechanizmas grįžta prie „normalumo“. Ligšiolinis nulinių ir neigiamų palūkanų laikotarpis, atsiradęs po euro zonos krizės, vėliau užlaikytas „Covid-19“ pandemijos, nebuvo standartinis arba „normalus“ įprastiems laikams. Todėl palūkanų didinimas yra normali finansų sistemos proceso dalis reaguojant į infliacijos spaudimą.

O dėl socialiai jautriausių grupių – svarbu paminėti, kad nuo 2018 m. galioja Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms šeimoms įstatymas, kuriuo remiantis jaunoms šeimoms siūlomos subsidijos.

2. Ar situacija jau tapo nevaldoma?

Nieko panašaus. Bankai prieš suteikdami kreditus kur kas griežčiau nei anksčiau vertina asmenų galimybes vykdyti įsipareigojimus ne tik paskolos ėmimo metu, bet ir susidūrus su pačiomis įvairiausiomis rizikomis ir prasčiausiais scenarijais. Įskaitant ir augančių palūkanų atveju.

Pažymėtina, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, skolinimosi gairės yra vienos saugiausių. Tose valstybėse, kuriose reikalavimai švelnesni, rizika yra gerokai didesnė – grąžindami savo paskolas, gyventojai gali susidurti su didesniais iššūkiais nei Lietuvoje. Mes turime gana didelius ir paskolos dydžio, ir pradinio įnašo reikalavimus: mažiausiai 15 proc. pirmajam būstui, ir 30 proc. – antrajam.

Galiausiai – šiandien Lietuvos bankas nemato tendencijų, kad augtų kreditus išsimokėti nebegalinčių asmenų skaičius.

3. Kokios galimybės atsiradus sunkumams vykdyti įsipareigojimus?

Kreditų davėjai gali pasiūlyti įvairių kredito pertvarkymo būdų:

a) atidėti įmokų mokėjimą bent iki 3 mėnesių;

b) pailginti kredito grąžinimo terminą, taip sumažinant mėnesio įmokos dydį;

c) kredito davėjas gali taikyti kredito restruktūrizavimą ir vartotojui palankesnėmis sąlygomis tokiu atveju, kai kredito gavėjas dar vykdo savo įsipareigojimus, tačiau matoma, kad artimiausiu metu jis susidurs su finansiniais sunkumais.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kreditoriai gindami savo teises taikytų sutarties stabilumo principą. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip paskutinę priemonę.

Lietuvos bankas šių metų pradžioje paragino kredito davėjus lanksčiai reaguoti į galimas klientų problemas grąžinti kreditus.

4. Kokias pamokas išmokome po 2008 m. krizės?

- Skolintis tapo sudėtingiau. Griežtėjo reikalavimai kreditus teikiančioms įstaigoms ir juos imantiems asmenims;

- Turime fizinio asmens bankroto institutą;

- Turime eurą ir esame euro zonos nariai. Tai didesniu prognozuojamumu ir stabilumu pasižyminti erdvė.

5. Ar galime pasitikėti?

Nepamirština, kad brangstantys pinigai turi labai aiškų tikslą – suvaldyti infliaciją ir kainų augimą. Palūkanų kėlimas laikomas viena efektyviausių priemonių. Kainų karštinės gydymas sunkiau nuryjamomis palūkanomis, nors ir neskanus, nors ir su šalutiniais poveikiais, bet – būtinas.

Tačiau nereiškia, kad situacija bus palikta savieigai.

Jau šiandien matome proaktyvius ir prevencinius priežiūrą vykdančio Lietuvos banko veiksmus teikiant rekomendacijas komerciniams bankams dėl lankstumo restruktūrizuojant paskolas ir stebint situaciją.

Jei esame sukūrę finansų sistemą, grįstą tvarumu, patikimumu, stabilumu, turime remtis ir pasitikėti tais, kurie tai daro remdamiesi kompetencija, o ne politiniais išskaičiavimais.

Gavę indikacijų iš rinką prižiūrinčių institucijų, kad būtini papildomi reguliaciniai instrumentai, – reaguosime nedelsdami.