Morgana Danielė. Ir vėl įvyko nelaimė, ir vėl ieškosime kaltų

Sekmadienį šalį sukrėtė itin skaudi žinia – Vilniuje, Neryje, nuskendo dvi mažametės mergaitės, viena jų – kūdikis. Šalia vaikų buvusi mama, įtariama, jog nuskandinusi vaikus ir pati ketino nusižudyti. Ir vėl įvyko didelė nelaimė, ir vėl savęs klausime – kaip galėjome šito išvengti?

Dvylika mėnesių – tiek kai kuriose šalyse trunka atidesnė sveikatos priežiūra pagimdžiusiai moteriai. „Kaip jaučiatės? Ar neslegia ilgalaikė bloga nuotaika? Ar nekyla sunkių minčių?“, – tai klausimai, kuriuos užduoda moters ir naujagimio priežiūrą vykdantys sveikatos specialistai. Fiziniai vizitai nebūtini, puikiai veikia ir telemedicina.

Tokią gerąją praktiką dar prieš metus įvardinau pokalbiuose ir Laisvės frakcijos rašte Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Tai – vienas pagrindinių mano lūkesčių stiprinamai šeimos gydytojo komandai. Ir nors jau pernai pasistūmėjome geresnio gimdyvių informavimo apie psichikos sveikatą link, žingsniai yra per lėti ir per maži, o įgyvendinančios įstaigos vis dar per abejingos.

Ko dar reikėtų ir kuo skubiau?

SAM įpareigojo gimdymo įstaigas suteikti moterims informaciją prieš jas su naujagimiu išrašant namo. Buvo sukurtas ir specialus lankstinukas apie psichikos sutrikimų požymius ir kur gauti pagalbą. Deja, panašu, kad įstaigos pagailėjo lėšų spaudai, todėl juos tiesiog patalpino interneto svetainėse. Na, o mes visi žinome, kiek dažnai skaitinėjame gydymo įstaigų svetaines. Kitaip tariant, tikslingai psichikos sveikata nesidominčios, vidutinės Lietuvos moters ši informacija vėl nepasieks.

Konsultavimas apie psichikos sveikatą svarbus viso nėštumo metu. Viena vertus, tai nėščiosios būklės stebėjimas kiekvieno apsilankymo metu – jos savijautos, minčių, nuotaikų, ne tik svorio, gliukozės rodiklių ar vaisiaus judesių. Kita vertus, konsultavimas ir informavimas apie psichikos sveikatą neapsiriboja tik moterimi. Būtent į nėščiosios konsultacijų aprašą ir turėjo būti įtraukta bent viena išsami konsultacija moteriai ir jos antrai pusei, artimam žmogui apie tai, kaip atpažinti psichikos ligas, tokias kaip depresija po gimdymo ar net psichozė. Tokią konsultaciją jau galėtų tik papildyti į rankas gimdymo namuose įduotas lankstinukas.

Antra, moters sveikatos poreikiai nesibaigia gimdymu. Tačiau Lietuvoje paskutinis moters priežiūros punktas yra gimdymas – Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos apraše nėra minimas pogimdyvinis laikotarpis. Tačiau sunkiausias laikotarpis ir yra tik gimus kūdikiui – moteris susiduria su fizinės sveikatos atkūrimo sunkumais, naujais potyriais pagausėjus šeimai, „tobulos mamos“ mitu ir reikalavimų banga. Net tokios nesėkmės, kaip sunkumai žindant, gali pakenkti moters savivertei ar bendrai emocinei savijautai. O žindymo konsultantės išlieka pačių gimdymo namų iniciatyva – tokio etato ir jo apmokėjimui skirto krepšelio valstybės lygiu iki šiol nėra.

Jau pernai raginau ministrą atkreipti dėmesį į gerąsias užsienio praktikas, kur moteris specialistų lankoma, apie jos būklę reguliariai teiraujamasi bent tris, o kai kur net iki dvylikos mėnesių po gimdymo. Teikiamos reabilitacijos paslaugos po gimdymo traumų, pagalba žindant, sujungiama su šeimų grupėmis, kur vyksta edukaciniai užsiėmimai ar tiesiog bendravimas. Psichikos būklei stebėti yra naudojami klausimynai, padedantys nustatyti emocinių sunkumų ar depresijos riziką.

Galiausiai, itin svarbų vaidmenį atlieka ir tinkama nėštumo, gimdymo ir pogimdyvinio laikotarpio priežiūroje dalyvaujančių specialistų kvalifikacija. Sveikatos apsaugos ministerija skyrė lėšų specialistų kvalifikaciniams mokymams, tikiuosi, kad šis, kol kas mažos apimties darbas bus finansuojamas nuosekliai ir tęsiamas. Tačiau čia didelis vaidmuo tenka ir universitetams – į studijų programas su nėštumo priežiūra susiduriantiems specialistams (slaugytojams, šeimos gydytojams ir kt.) vertėtų įtraukti psichikos sveikatos ir psichologijos mokymo dalis, patyčių, mobingo prevenciją. Taip pat įtraukti emocinio intelekto, akušerinio smurto prevencijos mokymus skirtus ginekologams ir akušeriams, esantiems rezidentūroje.

Psichikos sveikata per ilgai buvo sveikatos paraštėse. Tai nėra sveikatos sistemos „nice to have“ (liet. nebūtina, bet gerai turėti), ji nebegali laukti. Ministre, neužtenka vien paskelbti psichikos sveikatą prioritetu, jei siekiame, kad pokyčiai veiktų praktikoje, kiekvieną paslaugą ar jos patobulinimą turi lydėti investicijos.