Morgana Danielė. Moteris – ne inkubatorius, nors ir buvome įpratinti taip manyti

„Nėštumas – ne liga, nesiskųsk“, „Kokia tu moteris, kad net vaiko pagimdyti nemoki!“, „Ko žliumbi atsisėdus, kaip tau negėda, turėtum džiaugtis tokiu stebuklėliu“ – besilaukiančios ir neseniai pagimdžiusios moterys nuolat sulaukia neprašytų pamokymų bei patarimų, kas penkta šiuo laikotarpiu patiria depresijos simptomus, kas trečia yra susidūrusi su akušeriniu smurtu.

Problema plačiai paplitusi, žinoma, lydima rezonansinių įvykių ir net tragedijų, tačiau ką apie moterų psichikos sveikatą randame nėščiųjų sveikatos priežiūros aprašuose? Ogi nieko.

Ir visa tai – šalyje, kur jau dešimtmečius kovojame su aukščiausiu savižudybių skaičiumi Europoje ir pasaulyje. Šalyje, kurioje po šitiek pastangų ir investicijų psichikos sveikata turėtų būti integruota į visas sveikatos priežiūros sritis, nuo pat gimimo iki senjorų. Tačiau panašu, kad vis dar gyvename stipriai veikiami sovietinių atgarsių – skaičiuojame naujai iškeptus šalies piliečius, o juos gimdančias moteris vis dar laikome nereikšmingu priedu reprodukcijos grandinėje.

Medikamentinis nėštumo nutraukimas Lietuvoje vėlavo kone trisdešimtmetį. Moteris, nusprendusias nutraukti nėštumą, pasyviai engėme, siųsdami nereikalingoms operacijoms, nors mokslo pažanga išsivysčiusiame pasaulyje jau seniai užtikrino saugesnį, vaistinį nutraukimo būdą. Tai nebuvo atsitiktinumas – matydami moterų kūnus kaip beteisius inkubatorius, siekėme bent kaip nors nubausti tas, kurios priimdavo savarankišką, individualiai joms ir jų gyvenimo situacijai tinkamą sprendimą. Šiemet vasarą pavyko apginti moterų teisę į medicinos ir mokslo pažangą ir procedūra pagaliau buvo įteisinta. Pasikartosiu: trimis dešimtmečiais vėliau nei visame išsivysčiusiame pasaulyje.

Tačiau net tos, kurios nori ir gali valstybei gimdyti naujus piliečius, mums nėra itin svarbios. Nėščiosios kortelė padeda rūpintis biologiniu nešiotojos kūnu: apklausia dėl tuberkuliozės ar širdies ir kraujagyslių patologijos, tačiau joje pamirštama psichikos sveikatos istorija. Na, o keturiasdešimt vieną savaitę trunkanti nėščiosios priežiūra apima dvi vaisiaus echoskopijas, ŽIV ir sifilio tyrimus, vaisiaus širdies ritmo vertinimą ir kitus išties svarbius dalykus, bet pamiršta apie moters psichologinės būklės stebėseną, poros informavimą apie galimus psichikos sveikatos sutrikimus nėštumo laikotarpiu ir po gimdymo, konsultacijas dėl psichologinio pasirengimo tėvystei.

Beje, pats aprašas baigiasi gimdymu. Toliau paskiepytas, pasvertas ir ištirtas bus tik kūdikis, o jūsų taip niekas niekada ir nepaklaus nei apie kylančius jausmus ir mintis, nei apie ištinkantį verkimą, juolab, šiukštu, apie santykį su gimusiu vaiku. Trumpai tariant, prie „Ko žliumbi atsisėdus, kaip tau negėda, turėtum džiaugtis tokiu stebuklėliu“ bus geriausiu atveju pridėta „Ar jau išmokai maitinti, ar reikės išskirti laiką, kad būtų specialiai dar kartą paaiškinta?“.

Taip, mano naudojamos citatos yra individualūs blogos profesinės praktikos pavyzdžiai, ir jos jokiu būdu nereiškia kritikos specialistams. Kritikos objektas yra patys aprašai – dėsningas „pamiršimas“ apie moters psichikos būklę viso nėštumo ir pogimdyviniu laikotarpiu sveikatos dokumentuose parodo ne ką kita, o sovietmečiu susiklosčiusią ir dar neįveiktą požiūrio į moterį kaip reprodukcinį inkubatorių tradiciją.

Geroji žinia yra ta, kad yra keletas greitų ir dar daugiau ilgalaikių sprendimų.

Pirma, kuo greičiau peržiūrėti minimus aprašus ir užtikrinti, kad psichikos sveikata juose būtų atspindėta. Būtina praplėsti aprašus pogimdyvinio laikotarpio priežiūra, užtikrinant psichikos sveikatos stebėseną ir pasitvirtinant specialų klausimyną. Vienu iš gerųjų pavyzdžių galėtų būti Danija, kur specialiai apmokytas darbuotojas reguliariai apsilanko ir bendrauja su pora per visą pirmų 12 mėnesių laikotarpį, vertina tėvų fizinę, psichologinę savijautą ir būklę. Šis darbuotojas yra pirmasis, pastebintis emocinius sunkumus, teikiantis reikiamą informaciją, sujungiantis su nemokamomis jaunųjų tėvų grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kita emocine ar, prireikus, psichologine pagalba. Pastaruoju atveju turėtų būti numatytas „žaliasis koridorius“ – skubus patekimas pas psichologą išimties tvarka.

Antra, užtikrinti pasirengimo tėvystei kursų poroms apmokėjimą valstybės lėšomis, o kursų apraše užtikrinti psichologinio pasirengimo ir psichikos sveikatos žinių suteikimą. Vienas iš galimų resursų galėtų būti skaitmeniniai informavimo ir konsultavimo sprendimai. Tėvystės įgūdžių ugdymas pasirengimo tėvystei etape turi būti prieinamas visiems, nepamirštant ne tik mamos, bet ir tėčio psichologinio pasirengimo, įsitraukimo, informavimo, o gimus kūdikiui – ir tęstinio konsultavimo.

Trečia, įtraukti investicijas į specialistus: parengti studijų programas ir kvalifikacinius mokymus, orientuotus į visavertę (seksualinę, fizinę, emocinę) paciento gerovę, supažindinant specialistus su depresijos po gimdymo simptomais ir kitomis su psichikos sveikata susijusiomis rizikomis. Moteriai turi būti užtikrinta nuosekli paslauga su konsultuojančiu specialistu – nuo nėštumo priežiūros iki priežiūros po gimdymo. O specialisto psichikos sveikata taip pat turi būti apsaugota, kad jis galėtų suteikti kokybiškas paslaugas savo pacientams.

Valstybėje, kurioje verkiant privalome užtikrinti deramą psichikos sveikatos vietą mūsų sveikatos sistemoje, pradėkime žengti pirmuosius žingsnius ir gyvenimo pradžioje – nuo mamos psichikos sveikatos priklauso mūsų gimstančių jaunųjų piliečių gerovė.