Nerija Stasiulienė. Siūlau pensininkams kompensuoti mokamą žiniasklaidos turinį

Visuomenei amžėjant tampa aišku, kad ir bendra politika, ir įstatymai, ir visuomenės gerovės elementai turi būti kuriami atsižvelgiant į vyresnių žmonių poreikius, nes vyresnio amžiaus [žmonių – „Delfi“] dalis mūsų visuomenėje vis didėja. Labai svarbu, jog ta didėjanti vyresniųjų dalis nenueitų į atskirtį. Jie turi ir gali jaustis reikalingais ir visaverčiais visuomenės nariais.

Mano siūlymu, viena iš priemonių tai padaryti – suteikti pensinio amžiaus žmonėms nemokamas prieigas prie naujienų portalų turinio. Reikalingas politinis sprendimas kompensuoti kiekvienam senjorui prisijungimą prie bent vieno iš internetinių naujienų portalų mokamo turinio.

Siūlau tai, matydama tendencijas, kad žiniasklaidos verslas visame pasaulyje vienareikšmiškai juda link turinio, už kurį skaitytojai turi susimokėti. Lietuvos žiniasklaidos priemonės po truputį irgi tai daro, siūlydamos mokamą išskirtinį ir įdomesnį turinį, nors pagrindines naujienas vis dar galime skaityti nemokamai. Bet, matyt, netrukus įvairių žiniasklaidos priemonių vartotojams – internetinės žiniasklaidos, spaudos, televizijos – teks prisiminti tuos laikus, kai prenumeruodavome visą spaudą ir klausimų nekildavo.

Jau ir dabar kaip naujienų skaitytojai matome, kad nemokėdami negauname viso bendro naujienų ir publikacijų srauto, negalime susidaryti visaverčio aktualijų, politinių, ekonominių, socialinio gyvenimo faktų ir reiškinių vertinimo.

Daugelis dabartinių senjorų dar prisimena save skiriant laiko laikraščių ir žurnalų paskaitymui. Bet ar atsimena, kad už spaudos prenumeratą tekdavo mokėti. Mokėjimai už žinias sugrįžo. Vis dėlto pensinio amžiaus žmonėms nėra paprasta skirti, kad ir nedidelę biudžeto dalį mokamam turiniui prenumeruoti, nes pajamos, palyginti su darbo užmokesčiu, visiems reikšmingai sumažėjusios.

Tuo tarpu išėjus į pensiją labai svarbu išlaikyti savo socialinį statusą, naudotis visa viešai pateikiama informacija ir viešosiomis paslaugomis, pagaliau galintiems ir norintiems – neiškristi iš darbo rinkos. Informacija ir švietimas, šiuo atveju, vieni vertingiausių dalykų, ką gali valstybė pasiūlyti šiai visuomenės daliai.

Kompensacijas už portalų mokamą turinį galėtume palyginti su panašiomis kompensacijomis senjorams už transporto paslaugas. Jas daugelis vertina labiau už pridedamus kelis ar keliasdešimt eurų prie pensijos. Žmonės taip ir sako: tokias nereikšmingas sumas tiesiog pravalgome ir pamirštame. O turėdamas galimybę šviestis, leisti laisvalaikį skaitydamas aktualijas, žmogus kaskart įvertina tokios galimybės vertę.

Labai svarbus būtų socialinis ir psichologinis prieigos prie portalų aspektas. Šiuo metu sprendžiame ir neišsprendžiame pagyvenusių žmonių atskirties ir užimtumo problemų. Daugelis jų jaučiasi vieniši, ypač kurie turi judėjimo sutrikimų. Galimybė skaityti portalų turinį užpildytų bent dalį pensinio amžiaus žmonių dienotvarkės ir bendravimo trūkumo.

Kad mūsų, kaip ir kitur pasauly, vis ilgiau gyvenantys senjorai yra žingeidūs, nusiteikę naujovėms ir žinioms, rodo Trečiojo amžiaus universiteto populiarumas. Tiesa, mokytis jame galimybes turi ne visi. Ir daugeliui pagyvenusių žmonių pasiekiamas internetinių portalų turinys tikrai papildytų akiračio plėtimo spragas.

Portalų mokamo turinio kompensavimas būtų naudingas ne tik pensininkams. Manau, kad patiems portalams – ne mažiau. Ir ne vien finansine prasme.

Valstybė jau dabar ieško būdų, kaip finansiškai paremti žiniasklaidą. Ne visi tie būdai, anot pačios žiniasklaidos, yra objektyvūs ir efektyvūs.

Jeigu pensininkas galėtų kompensuojamą sumą skirti mėgstamo portalo prenumeratai, portalai būtų suinteresuoti konkuruoti dėl tokių skaitytojų. Jų turinys nori nenori pasisuktų į vyresniems žmonėms aktualias temas, ko dabartinėje žiniasklaidoje akivaizdžiai trūksta.

Portalai galėtų labiau orientuotis į pajamas iš prenumeratos, o ne iš reklamos ir užsakomųjų straipsnių. Dabar gi tikrai daugelis skaitytojų yra pasimetę neatskirdami apmokėtų reklaminių straipsnių ir vaizdo siužetų nuo objektyvaus žurnalistų kuriamo turinio. Manau, ir žiniasklaidai būtų labiau į sveikatą priklausyti ne nuo reklamos užsakovų, verslo ir valstybės įmonių ar institucijų, o nuo skaitytojų pinigų.

Kol kas kompensavimas pensininkams už galimybes naudotis žiniasklaidos priemonėmis, galbūt ne tik internetiniais portalais, bet ir apmokama kabeline televizija ar spaudos leidiniais, yra tik viešas pasvarstymas ir kvietimas diskusijai apie tai. Tačiau sulaukus palaikymo, manau, tokį siūlymą galima būtų teikti svarstyti ir Seimui.