Sostinė pamėgo girtis savo augimu, bet štai už švietimą Vilniaus mieste šiuo metu atsakingo vicemero Arūno Šilerio bendražygiai iš Laisvės partijos daugybę metų nematė jokio poreikio investicijoms į švietimo infrastruktūrą. Tiesa, viena skandalingai dėl savo kainos ir fakto, kad ją už labai didelius miesto pinigus projektavo buvusio mero dabartinės žmonos įmonė, išgarsėjusi mokykla buvo pastatyta, tačiau tai viskas.
Gal tuometinis meras su komanda tikėjosi, kad infrastruktūros problema išsispręs kaip privatiems darželiams pamėtant subsidijų ir taip nuimant reikšmingą krūvio dalį nuo savivaldybės. Tačiau, jei tokią viltį jie turėjo – ji dužo į šipulius. Privati mokykla – tai ne toks paprastas verslas, kaip privatūs darželiai, ir į infrastruktūrą, kompetencijų reikalaujančią sritį privatus verslas nerti neskuba. Taip jau yra su tuo verslu – jis renkasi ne tas sritis, kurios tenkintų visuomenės poreikį, o tas, kuriose su mažiausiomis investicijomis galima išsunkti didžiausias pelno maržas.
Situacija apgailėtina – miestui augant, vis daugėjant jaunųjų vilniečių, miesto švietimo infrastruktūra yra ties sprogimo riba. Ir čia vicemeras A. Šileris, prisidengdamas kilnia būtinybe reformuoti tautinių bendrijų mokyklas, imasi terorizuoti jų bendruomenes, kad bent laikinai į šių bendruomenių mokyklas galėtų atkelti savo patalpose nebetelpančias lietuvių mokinių klases.
Ta dingstimi už švietimą Vilniaus mieste atsakingas vicemeras savo dėmesį sukoncentravo į lietuvybės skleidimą sostinės švietimo sistemoje. Tai jis mokyklų pavadinimus desovietizuoja, tai nesusipratusius tautinių bendrijų atstovus lietuvių kalbos išmokyti užsimoja. Tik ką bendro šie skambūs pareiškimai turi su tikrosiomis miesto švietimo problemomis, nėra labai jau aišku.
Tai, kad visai kitas vertybes deklaruojančios Laisvės partijos deleguotas vicemeras vykdo radikalių nacionalistų darbotvarkę ir įgyvendina jų rinkiminius pažadus, paaiškinti nėra sunku – dabartiniame geopolitiniame kontekste tokie veiksmai susilaukia didelio dėmesio, o svarbiausia – leidžia bent kurį laiką nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų miesto švietimo problemų.
Nėra aišku, kuo gi ponui A. Šileriui užkliuvo ketvirtį amžiaus iki bolševikų revoliucijos Švedijoje mirusi ir Stokholmo universitete profesorės laipsnį gavusi, pasaulyje pripažinta matematikė Sofija Kovalevskaja, tačiau vicemeras, jo žodžiais tariant, skyrė net pusę metų „intensyvaus darbo po vandeniu“, kad jos vardu pavadinta mokykla parodytų norą keisti savo pavadinimą.
Naivu būtų manyti, kad būdamas išsilavinęs ir daug pasaulio matęs, ilgus metus akademiniame pasaulyje praleidęs vicemeras nesuvokia, kad gimnazijų pavadinimai neturi nieko bendra nei su jūsų vaikų žinių kokybe, nei su jų galimybėmis ir jų gyvenimišku keliu. Šiuos dalykus lemia švietimo tinklo kokybė, kurioje be infrastruktūros svarbiausi yra ten dirbantys žmonės, nuo kurių žinių, kompetencijų ir motyvacijos ir priklauso ateinančių kartų pažanga. Ir čia turime didelių spragų, nuo kurių jūsų dėmesį su savo iniciatyvomis bando nukreipti ponas A. Šileris.
Vicemeras skambiai visur aiškina apie būtinybę atsisakyti rusų kalbos, o tautines bendrijas išmokyti kalbėti ir mokytis lietuviškai, bet kyla klausimas: kas gi tuos vaikus mokys? Kaip vicemeras praktikoje įsivaizduoja sustiprintą lietuvių kalbos dėstymą tautinių bendrijų mokyklose, kai esant dabartinei sistemai, trūksta beveik penkiasdešimties lietuvių kalbos mokytojų? Rusų kalbą ispanų kalba keisti užsimojęs vicemeras nutyli, kad net nepradėjus, jau niekaip neišeina rasti trylikos ispanų kalbą galinčių dėstyti pedagogų.
Nenori vicemeras viešai kalbėti ir apie tai, kad oficialiais savivaldybės duomenimis, Vilniaus švietimo sistemoje šiuo metu trūksta daugiau nei dviejų šimtų dalyko pedagogų, t. y. lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbų ir kitų dalykų mokytojų. Dar didesnis logopedų, psichologų, specialiųjų pedagogų ir mokytojų padėjėjų trūkumas. Ir šie duomenys gerokai sumenkina realų poreikį, nes dalis ugdymo įstaigų trūkumo nedeklaruoja, o dalį šio trūkumo uždengia padidintu krūviu dirbantys pedagogai.
Ir nei konkretaus plano, nei konceptualesnės vizijos, kaip spręsti pedagogų trūkumo, jų motyvacijos problemas, deja, vicemeras neturi. Vilniaus taryba pakėlė išmokų dydį į Vilnių atvykstantiems pedagogams, o vicemeras asmeniškai rūpinosi, kad biudžete atsirastų papildomų lėšų, kurios leistų mokėti papildomas priemokas ne pedagoginį, o akademinį daktaro laipsnį turintiems mokslininkams, nutarusiems padirbėti mokyklose.
Bėda ta, kad tokie siūlymai, kai išskiriami atvykstantys ar siauram ratui, iš kurio atėjo ir pats vicemeras, priklausantys žmonės, ne tik nesprendžia, bet dar ir gilina problemas. Sunku įsivaizduoti motyvacijos augimą ir gerą psichologinį klimatą įstaigose, kai už tą patį darbą tik pradėjusiems dirbti ar siauram asmenų ratui yra mokamas didesnis atlygis.
Tad užuot pripažinus problemas, bent jau parodžius šiokią tokią valią, bandymus tas problemas spręsti, Vilniaus švietimo sistemoje vykdoma daugybė judesių, kurie visiškai neturi nieko bendra su vaikų galimybėmis gauti kokybišką išsilavinimą. Vietoje to, daugybė parodomųjų veiksmų, kurie ne tik nekuria pridėtinės vertės, žemina ir kiršina nemenką dalį vilniečių, bet ir tampa puikiausiu įrankiu ne tik Kremliaus, bet ir Lietuvoje veikiančių, teisinį statusą turinčių organizacijų, atskirų politikų propagandos prieš Lietuvą ir jos politiką įrankiu, kuriuo jos puikiai ir naudojasi.
Už švietimą sostinėje atsakingas vicemeras turi ne vaikytis antraščių, taip rinkdamasis sau lengvus politinius taškus, o spręsti ne išsigalvotas, bet realias, kiekvieną turinčią vaikų šeimą liečiančias švietimo problemas. Ne kitą mėnesį, savaitę, o jau šiandien vaikus auginantiems tėvams reikia atsakymų į klausimus, kur, kas ir kaip mokys jų vaikus ir kokia bus jų žinių kokybė.
***
Povilas Pinelis yra Vilniaus tarybos narys, socialdemokratas.