R. Baškienė. Imigrantai vietoje emigrantų: ar esate nuoširdus, pone R. Dargi?

Siekdama paskatinti darbo vietų kūrimą, Vyriausybė pateikė Seimui pataisas, palengvinančias galimybę gauti leidimus greičiau apsigyventi Lietuvoje verslus kuriantiems startuoliams bei aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

Neseniai išgirdome, kad ir Lietuvos pramonininkų konfederacija rimtai ėmėsi spręsti darbuotojų deficito klausimą ir padėjo Vyriausybei ant stalo 67 pasiūlymus, skirtus Lietuvos ekonomikos gerinimui. Kertinis viso paketo pasiūlymas – palengvintos sąlygos atsivežti pigesnę darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Teigiant, kad Lietuvai trūksta aukštos kvalifikacijos profesijų atstovų, pateiktas ir tokių „aukštą pridėtinę vertę“ kuriančių profesijų sąrašas: betonuotojai, suvirintojai, tinkuotojai, ekskavatorininkai, elektrikai, siuvėjai ir kt. Gerbiu profesionalus, savo rankomis sukuriančius nuostabius, gyvybiškai mums reikalingus dalykus, tačiau ne šių specialybių atstovai XXI amžiuje sukuria pačią aukščiausią pridėtinę vertę.

Keistas sutapimas – sprendžiant iš pramonininkų pateikto sąrašo, labiausiai Lietuvoje, pasirodo, trūksta statybinių profesijų atstovų. O kur tie darbuotojai pasidėjo? Kas juos išvarė taip toli, kad dabar tokius reikia atsivežti iš besivystančių šalių? Kalbame apie emigrantų sugrąžinimą, bet panašu, kad jų vietas pas mus tuoj užpildys imigrantai. O imigrantus reikės integruoti. Integruoti reikės ir jų šeimų narius. Ši našta kris ant valstybės, taigi ir mūsų visų, mokančių mokesčius, pečių.

Tuo tarpu statybos verslas, užsiimantis nesibaigiančių A ir B klasės biurų bei X ir Y klasės butų statybomis, klestės ir toliau, savo pelnus didindamas mažesnių atlyginimų savo darbuotojams sąskaita. Sutinku, kad biurų ir butų labai mums reikia, bet ne mažiau reikia ir vaikų darželių, mokyklų ir senelių namų. Įdomu, kiek privatus verslas pastatė darželių, mokyklų ar senelių namų per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus?

Pasaulyje vyksta didžiulė konkurencija dėl vadinamojo protų pritraukimo, tad teisus yra ekonomistas Nerijus Mačiulis, teigdamas, jog nepakanka tik pasikviesti iš tiesų aukštą pridėtinę vertę kuriančius ypač gabius asmenis. Juos reikia ir privilioti, pasiūlant išskirtines sąlygas gyventi ir dirbti Lietuvoje. Nesame turtingi žaliavomis, o ir turistai dar tik pradeda mus atrasti, tad išgyventi galime teikdami paslaugas aukštų technologijų vystymo srityse, taip pat ne žodžiais, o darbais skatindami smulkų verslą bei paslaugų teikimą.

Lietuva dūsta nuo magistrų ir bakalaurų pertekliaus, kurį mielai paruošiame kitoms šalims. Ponai pramonininkai kartu su vyriausybe turėtų dėti visas pastangas, kad profesinio rengimo mokyklos ruoštų reikalingiausius Lietuvai darbininkiškų specialybių atstovus. Gi ne visi nori per jėgą tą aukštąjį mokslą krimsti. Tačiau einama lengviausiu keliu – deficitą siūloma užpildyti atvežtiniais darbuotojais.

Škotų ekonomistas Adamas Smitas rašė apie „nematomąją ranką“, garantuosiančią sklandų rinkos mechanizmo funkcionavimą. Pasak jo, jei valstybė nesikiš į rinkos reikalus, tai principas „leiskite veikti“ puikiai sutvarkys visos visuomenės gerovę. Kaip ši teorija veikia – pamatėme per neseniai pasaulį ištikusią ekonominę krizę. Gelbėjantis nuo visuotinio kolapso, šalių vyriausybėms teko įsikišti ir gelbėti verslininkų bei bankininkų, tą krizę sukėlusių, uodegas. Pasaulis galų gale pamatė, kur gali nuvesti nevaldomas godulys turtui.

Tiek gamtoje, tiek žmonių visuomenėje turi galioti balansas. Valstybėje verslas turi būti suinteresuotas nauda, valdžia – visuomenės gerove. Sutrikus šiam balansui, ima buksuoti atskiros viso visuomenės mechanizmo dalys. Pavyzdys – Lietuvos Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovės patrypavimai apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis Lietuva pirmauja Europoje ir yra trečioje vietoje pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Pasirodo, tokie rodikliai kenkia mūsų valstybės įvaizdžiui – tampame girtuoklių šalimi. O ar ne šios pramonės šakos lobistai, neišlendantys iš valdžios koridorių ir kabinetų, prisidėjo prie tokio, atsiprašant, įvaizdžio? Už ką kovojote, ponai lobistai, tą ir iškovojote.

Rašydama apie sutrikusį balansą turiu mintyje ir pastangas dirbtinai palengvinti gyvenimą vieniems kitų sąskaita. Norite pavyzdžių? Prašom: darbo apmokestinimas mūsų valstybėje viršija Europos Sąjungos vidurkį, mokesčiai nuo kapitalo – dukart mažesni. Tačiau net ir tokie maži mokesčiai mūsų didžiajam verslui atrodo per dideli – įmonės registruojamos Estijoje, Olandijoje, ofšoruose – kad tik mažiau būtų sumokama kapitalo mokesčių. Išvada: liūto dalį mokesčių valstybei sumoka samdomi darbuotojai. Ir čia jau reikalingi protingi valdančiųjų sprendimai apie tai, kaip, neišvarant kapitalo iš Lietuvos, galutinai neišvaryti ir mūsų piliečių.