Kita vertus, tamsiausias metų laikas, kai šviesos dienomis būna pakankamai mažai, jau ir taip nemalonus dalykas. Tačiau tai yra ir vilties laikas, nes visi puikiai žinome, kad po šių švenčių šviesos bus daugiau.
Žemėje jos tikrai bus daugiau, bet kažin, ar kai kurių žmonių širdyse?
Nešti savo šviesą ir tikėti – taip jau pasakyta iki mūsų ir mums esant. Tai bus pakartota ir po mūsų, kai mūsų net nebebus. Kiekvienas mes nušviečiame pasaulį. Ir tik sprendžiant iš kitų žiūrėjimo vietos, vieniems atrodo, kad mes užstojame saulę, kiti linkę matyti tik šešėlius.
Jau ne pirmą kadenciją dirbdamas Europos Parlamente, turiu didesnę galimybę iš arčiau pažvelgti į tam tikrus geopolitinius žaidimus. Kai kurie iš jų nėra matomi plika akimi, apie kai kuriuos nutyli Europos ir Lietuvos žiniasklaida, kai kuriuos, atvirkščiai, tiražuoja ir „laikina“, jeigu galima taip pasakyti.
Pasaulyje ir Europoje jau seniai žaidžiama valstybių ir jų žmonių likimu. Tai ne vieno šulerio partija, kurios tikslas – išlošti kuo augiau pinigų. Žaidžiama ir poromis, ir gerokai didesne sudėtimi. Žaidžiama dėl galimybės valdyti visuomenes, tarptautines kampanijas ir valstybes.
Gąsdinant Rusija, Sirija ar Didžiosios Britanijos referendumu dėl narystės Europos Sąjungoje iš tiesų vyksta kova dėl galimybių išlaikyti turimą valdžią bei įtaką arba ją padidinti. Manipuliavimas visuomenės sąmone artėja prie Dž. Orvelo klasikos. Kuriami įvairūs institutai, kurie skuba visuomenei paaiškinti vienintelę galimą ir priimtiną tiesą apie Rytų ir Vakarų konfliktus, situaciją Artimuosiuose Rytuose ir kitapus Atlanto, Vengrijoje, Lenkijoje arba Didžiojoje Britanijoje.
Pastangos manipuliuoti visuomenės sąmone yra įgavusios tokius mastus, kad prieškario ir pokario propaganda atrodo kaip vaikų žaidimai. Siekis išlaikyti valdžią ir užvaldyti valstybes nėra niekur dingęs. Tiesiog pastaruoju metu yra keičiamos formos.
Ar kada nors susimastėte, kodėl viešojoje erdvėje tiek daug kritikos bei baimės dėl galimos Mari Le Pen arba D. Trumpo pergalės rinkimuose Prancūzijoje ar Amerikoje? Arba tiek isterijos dėl Anglijos premjero D. Camerono pasiūlymų prieš svarbų Didžiosios Britanijos referendumą? O kokia retorika prasprūsta iš politikų lūpų dėl vienų arba kitų demokratinių rinkimų Europoje rezultatų? Arba iš įvairių ekonomikos institutų, bankų analitikų ir kitokių vadinamųjų visuomenės guru.
Štai šiomis dienomis „Eurostatas“ paskelbė, kad euro įvedimo Lietuvoje įtaka kainoms nereikšminga. Nežinau, kuo reikia būti, kad patikėtum tokiu pranešimu. Tačiau panašaus pobūdžio pranešimai apie tai, kad niekas Lietuvoje įvedus eurą nebrango, kartas nuo karto vis tiražuojami.
Kitas melo pavyzdys. Viešai teigiama, kad „Europoje investuotojai būgštauja, kad gali būti nuversta A. Merkel“. Va taip formuluojamas klausimas ir visuomenei siunčiama būtent tokia žinia. Europos Parlamente ėmiau kolegų vokiečių teirautis, gal jie žino, kas ir kokį perversmą prieš frau Merkel rezga. Pasirodo, jokio. Tiesiog neilgai trukus Vokietijoje vyks demokratiniai rinkimai ir po jų šalies kancleriu gali tapti kitas žmogus.
Kodėl a priori keliama panika dėl to, kad demokratiniuose rinkimuose šiandieninė kanclerė gali pralaimėti? Kad gali pasikeisti Vokietijos ir Europos politika migrantų atžvilgiu? Arba naujoji šalies vadovybė pasakys, kad dujotakis „Nord Stream 2“, nors ir labai reikalingas Vokietijai, tačiau nepriimtinas daugeliui kitų bendrijos šalių ir atsisakys šio projekto. Kodėl būgštaujama, kad politikos arenoje atsiras kitas asmuo? Gal dėl to, kad nežinia, ar su juo bus galima susitarti.
Baimė, kad vieną dieną visuomenė, turėdama pasirinkimo galimybes, pasirinks kitus politikus, yra užvaldžiusi daugelį valdžioje esančių asmenų. Tik taip galima paaiškinti, kodėl daugelio valstybių politikai lengvai pasiduoda Europos federalizacijos idėjai. Daugelis unifikuojamų dalykų turi konkrečią potekstę: suteikti įtakos ir sprendimų galią ne tiek tiesiogiai renkamiems, bet įvairiais būdais skiriamiems asmenims. Jie gali neturėti jokių politinių pažiūrų ir nepriklausyti nei kairiesiems, nei dešiniesiems. Tai valdžios žmonės, politiką naudojantys ne kaip visuomenės atstovavimo instrumentą, bet kaip įrankį siekiant naudos.
Garsiai jų neišsakoma mintis tokia: geriausiai, kad jokių rinkimų nebūtų, bet jeigu to kol kas padaryti neįmanoma, reikia daryti viską, kad nugalėtojas rinkimuose visuomet būtų tas pats. Pavyzdžiui, neleidžiant rinkimuose dalyvauti vienam ar kitam kandidatui arba įvairioms politinėms jėgoms tariantis ir darant įvairius žingsnius, kad kita jėga rinkimuose gautų kuo mažiau balsų.
Taip palengva visuomenė rafinuotais būdais ir išradingoms priemonėmis grąžinama į vienos tiesos ir vienintelės teisingos partijos laikus. Bet politika nėra religija, kuri išpažįstama ir priimama kaip vienatinė tiesa. Ji turėtų būti įrankių rinkinys statyti jaukius ir šiltus visuomenės namus, suteikti lygias galimybe kiekvienam jos nariui, padėti savimi pasirūpinti negalintiems žmonėms.
Deja, šiandien ji kupina įvairių susitarimų ir išdavysčių. Veidmainystė yra neatskiriamas šiandienos politikos bruožas. Kartais ištikimas jos palydovas yra netgi akivaizdus melas.
Pilietiškumas tokioje politikoje nėra pageidaujamas. Kaip, beje, ir nacionalinė savimonė ar tautiškumas. Tie dalykai netelpa į tuos vienos globalios tiesos rėmus, kuriuos kaldami dažnai prisidedame ir patys. Prisitaikymu ir susitaikymu. Abejingumu ar baime. Neišsišokti ir nenukentėti.
Visuomet sakiau, tai ką galvoju. Visuomet dariau taip, kad būtų geriau valstybei ir jos žmonėms. Neslėpsiu, klydau ir pats, ir tyčia buvau klaidinamas. Tačiau ir sunkiausiomis akimirkomis visuomet palaikydavo tikėjimas Dievu, šeima ir paprastais, nuoširdžiais žmonėmis.
Tai jie yra mūsų valstybės ir tautos pamatas. Tikiu, kad jų tvirtumas įveiks bet kokią propagandą ir melą bei veidmainystės kupiną politiką. Gerų Jums švenčių.