Tačiau... Kaip rodo tarptautiniai tyrimai, Lietuvos švietimo kokybė atsilieka ne tik nuo Europos Sąjungos vidurkio, bet ir nuo kaimynių Baltijos šalių. Mūsų mokiniai daug blogiau negu bendraamžiai skaito ir rašo, sprendžia matematikos uždavinius.
Didžiuojamės turėdami bene didžiausią žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių, tačiau jų žinios ne geresnės negu Europos šalių gyventojų, įgijusių tik vidurinįjį išsilavinimą. Jei dar pridėtume mažėjantį vaikų skaičių, mokytojų dejones dėl mažų atlyginimų ir jaunimo nenorą siekti mokytojo profesijos – susidaro liūdnas vaizdas.
Dešinieji ragina imtis naujų reformų: likviduoti Lietuvos edukologijos universitetą, gilinti „krepšelio“ modelį, skatinti konkurenciją tarp mokyklų, netgi „rūšiuoti“ vaikus. Gabūs turės galimybę siekti aukštojo, o va, negabūs – jiems šviečia tik profesinė mokykla. Konkurenciją, o ne bendradarbiavimą kaip panacėją problemoms spręsti siūlo ir liberalai.
Socialdemokratai negali sutikti su išankstiniu vaikų atrinkimu arba „rūšiavimu“. Tai prieštarauja pačiam lygių galimybių principui. Todėl reikia naikinti bet kokius mechanizmus, kurie skatina vaikų atrinkimą į „gabiųjų“ ir „negabiųjų“ mokyklas.
Priėmimas į mokyklas turėtų būti vykdomas ne konkurencijos dėl „krepšelio“ principu, o griežtai pagal gyvenamąją vietą. Skandinavijos kraštuose priėmimą į ugdymo įstaigas vykdo vietos savivalda, o ne pačios mokyklos, nes jos atsako už mokyklų tinklą. Mūsų programoje numatyta, kad mokyklos turi jungtis į stambesnius vienetus, apjungiančius visas ugdymo pakopas. Taip išvengtume mokyklų supriešinimo.
Aukšta kokybė neįmanoma be kokybiškų mokymų priemonių. Liberali vadovėlių rengimo sistema ir čia pralaimi išmintingam valstybės dalyvavimui reguliuojant visą mokymo priemonių rengimo sistemą. Dar prie du dešimtmečius vykdytas išankstinis vadovėlių išbandymas mokyklose, vėliau taisant pastebėtas klaidas ir trūkumus, pasiteisino. Deja, vėliau nueita primityvios konkurencijos keliu.
Tuo mikliai pasinaudojo leidyklos – jos pačios skatino autorių konkurenciją, bet ne mokymo priemonių kokybės, o kiekybės sąskaita. Leidykloms svarbu užsidirbti. Štai ir turime po keliolika istorijos ir kitų mokomųjų dalykų vadovėlių. Ministerija apskritai nusišalino nuo šios veiklos.
Daugelis sutinka, kad visa pedagogų rengimo ir kvalifikacijos sistema turi būti iš esmės reformuota. Siūlome įkurti nacionalinį centrą, kuris būti tikra dalykų didaktikos Meka. Pradedama nuo gamtos ir technologijos mokslų – tam kuriami regioniniai centrai ir vienas nacionalinis centras.
Šioje srityje reikia ir aktyvesnio universitetų vaidmens. Bandymas atsiriboti nuo šių klausimų ginantis aukštųjų mokyklų autonomijos skydu neduoda vaisių. Esame numatę, kad priimant į aukštąsias mokyklas turi stiprėti valstybės užsakymo principas. Mūsų parengtas ir priimtas naujasis Mokslo ir studijų įstatymas bei vykdoma Kvalifikacijų žemėlapio kūrimo programa sudaro tam puikias galimybes.
Pagaliau, gera švietimo kokybė neįmanoma be gerai dirbančių mokytojų. Ketverius metus Vyriausybė nemažino skiriamų lėšų „krepšeliams“, nors mokinių skaičius ir mažėjo. Po truputį atlyginimai vėl ėmė augti, pirmiausia ikimokyklinio ugdymo pedagogams, vėliau ir visiems kitiems. Atsisakyta krizės metu atsiradusių atlyginimų „žirklių“ – dirbtinio jų sumažinimo.
Visa tai – dešimtys papildomų milijonų eurų švietimui. Tolesnis finansavimo augimas neįmanomas be etatinio darbo apmokėjimo modelio, įvertinančio visą mokytojų darbą tiek pamokų, tiek ir popamokiniu metu. Todėl mūsų skelbiamas tikslas – kad mokytojai vidutiniškai uždirbtų ne mažiau kaip 1200 eurų – gali ir turi būti pasiektas. Tik orus atlyginimas ir valstybės pagarba mokytojui gali atkurti pedagogo profesijos prestižą, profesijos, kurios taip negerbė krizę ėmusios „suvaldyti“ dešiniosios partijos.
Socialdemokratai siūlo sprendimus, galinčius pagerinti švietimo kokybę. Šie sprendimai atspindėti mūsų rinkimų programoje.