Man kaip Seimo Ateities komiteto pirmininkui pagal apibrėžimą tektų rūpintis ilgalaikiais Lietuvos politikos susitarimais. Jei jau kartą partijos susitaria – kad tai būtų įvykis ir kad to susitarimo laikytųsi. Kaip dabar sakoma – kad susitarimas būtų tvarus.
Bet kol kas tai neįmanoma. Kodėl?
Todėl, kad tų susitarimų beveik niekas neskaito, išskyrus tuos kelis asmenis, kurie rašo. O praėjus laiko tarpui, atsiranda naujos politinės aplinkybės ir laikytis susitarimo neapsimoka. Tai juk nėra įstatymas ir ne tarptautinė sutartis. Politinis susitarimas pagal dabarties realybę tiek ir tereiškia: pasikeičia partijos politika – pasikeičia ir susitarimas. Susitarimas neužtikrina svarbiausių valstybės politikos reformų stabilumo.
Elgiamės kaip rusai su tarptautinėmis sutartimis – sutartis galioja, kol naudinga. Kai ji nebenaudinga rusams, nėra ir sutarties. Ta prasme tebesame rusai.
Pavyzdžiui, pernai pasirašėme partijų susitarimą dėl gynybos. Atrodytų, Ukrainos karo akivaizdoje jo laikymasis turi būti neginčijamas. Sutarėme, kad partijos įsipareigoja kuo greičiau sukurti infrastruktūrą NATO šalių divizijai, kad šalies gynyba bus finansuojama pagal poreikius, o ne pagal galimybes. Bet ir to jau nebesilaikoma.
Tų pačių partijų, pasirašiusių susitarimą, Seimas su Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pateikta rezoliucija priima sprendimą, kad aukščiausia siekiamybė tėra NATO šalių brigada. Kadangi dėl brigados jau sutarta, tai siekti daugiau ir nebėra ko. Vyriausybė sako, kad „kuo greičiau“ karo akivaizdoje yra 2026 metai.
Niekas rimtai visuomenėje ir partinėje politikoje nediskutuoja, kas būtina gynybai dabar, kokie yra prioritetai, kaip kuriamas ir kaip turi būti finansuojamas totalinis pasipriešinimas. Yra 2,5 procento – tai tą ir įsisavinsime. Lenkams jau prireikė 4 proc., mums užteks tiek, kiek yra, nes mes gal jaučiamės stipresni ir saugesni?
Tik pernai pasirašytas susitarimas yra metamas į šiukšlių dėžę.
Dabar tas pats Seimo URK pirmininkas agituoja susitarti dėl užsienio politikos. Agituoja už tai tada, kada iš esmės visi supranta, jog to susitarimo, pasikeitus partijoms Seime ir Prezidentui, ir vėl nebus laikomasi.
Jau vien šiame amžiuje susitarimų dėl užsienio politikos buvo keletas. Dar buvo susitarimų dėl kovos su korupcija stiprinimo, dėl pedagogų atlyginimų, dėl ekonominių krizių valdymo, dėl pažangai būtinų reformų; 2018 m. – dar vienas dėl gynybos politikos gairių, vėliau – dėl švietimo politikos. Kas juos šiandien beatsimena, tuo labiau įgyvendina?
Dar yra planuojamas susitarimas dėl Lietuvos demografijos. Būtų labai svarbus susitarimas. Bet kas garantuos, kad jo ambicingiems uždaviniams atsiras finansavimas, jis taps strategija ilgiems metams? Nes jeigu to nebus, tai prireiks, pasak kai kurių sociologų, mokytis gyventi tautoje, kurioje bus tik du milijonai gyventojų. O po to tik vienas.
Taigi visų susitarimų problema yra ne tiek susitarti, kiek užtikrinti, kad susitarimo būtų laikomasi.
Kol kas realiai Lietuvoje buvo laikomasi vieno sutarimo, o būtent – dėl gynybos finansavimo, didesnio nei 2 proc. Bet ir tai tik po to, kai buvo okupuotas Krymas ir grėsmės rimtumą pajuto visos partijos.
Ką daryti?
Vienas iš sprendimų – susitarti dėl susitarimų laikymosi.
Tam tikra prasme paradoksalu. Įstatymui priimti tereikia 71 balso. Kai susitaria parlamentinės partijos, t. y. iš esmės 141 balsas, tai traktuojama tik kaip geros politinės valios susitarimas, kuris, pasikeitus valiai, nėra taisomas, o visas susitarimas pamirštamas.
Gal reikėtų parlamentinių partijų susitarimą prilyginti paprastos daugumos, ar net konstitucinės daugumos įstatymui, kurį pakeisti būtų galima, bet laikytis privaloma.