Šioje srityje valdant valstiečiams buvo padarytas šioks toks proveržis. Remiantis Šeimos stiprinimo įstatymu, buvo patvirtinta Ilgalaikė šeimos stiprinimo 2020–2028 metų programa – pirmas strateginis dokumentas, skirtas šeimos politikai Lietuvoje.
Šeimos politikos priemonės, kurios anksčiau buvo išbarstytos po įvairias programas ir kurias kuravo skirtingos ministerijos, buvo subendrintos į vieną programą. Išsiplėtė ir šeimos politikos akiratis: nuo susitelkimo į socialinę riziką patiriančias ir nepasiturinčias šeimas buvo išsikeltas rūpesčio visomis šeimomis siekis.
Programa numatė pozityvaus požiūrio į šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą formavimą, siekė stiprinti šeimos gebėjimus savarankiškai spręsti iškylančias problemas ir iššūkius, plėtojant reikiamą paramą ir pagalbą, buvo numatyta paslaugų šeimai plėtra.
Materialinės paramos šeimai prasme buvo orientuojamasi į germanišką modelį, siekiant mažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikus turinčių ir neturinčių šeimų, įvestos tam skirtos priemonės (vaiko pinigai, pirmojo būsto jaunoms šeimoms programa).
Bet tada įvyko rinkimai. Nauja valdžia panaikino Ilgalaikę šeimos stiprinimo 2020–2028 metų programą, o ją pakeitusi Šeimos politikos stiprinimo 2021–2030 m. plėtros programa formulavo visai kitus šeimos politikos tikslus: lyčių lygybės gerinimą, užimtumo skatinimą. Jie buvo skirti LR Vyriausybės programoje įvardytiems ekonominiams prioritetams įgyvendinti.
Šeimos politikoje iš esmės įvyko persiorientavimas į skandinavišką šeimos politikos modelį, paremtą moterų užimtumo ir lyčių lygybės skatinimu, t.y. kuo ankstesniu moterų grąžinimu į darbo rinką, apmokamo ir neapmokamo darbo (įskaitant vaikų priežiūrą) lygiu pasidalijimu tarp abiejų partnerių. Tą iliustravo per šią Seimo kadenciją įdiegtos šeimos politikos priemonės: vaiko priežiūros atostogų sistemos reforma, neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų mėnesių įvedimas. Jomis iš esmės yra siekiama vieno tikslo – grąžinti į darbo rinką moterį, laikant ją ekonominiu ištekliu.
Tam tarnaus ir nuo kitų metų startuojanti nauja priemonė – kompensavimas už auklių samdymą, kurią įgyvendinus moterys dirbs tam, kad svetimi žmonės prižiūrėtų jų mažamečius vaikus. Todėl prof. Romas Lazutka teisingai įvardija, jog dabartinių valdančiųjų įvestas šeimos politikos priemones tikslinga vadinti ne šeimos politikos, o darbo rinkos politikos priemonėms.
Skandinaviškas modelis reikalauja, jog būtų formuojama tokia mokesčių ir paskatų sistema, kuri skatina dirbti. Todėl vaiko priežiūros atostogų sistemos reforma, kuri pablogino finansines galimybes mamoms auginti vaikus namuose, yra ne atsitiktinumas.
Ir visas šitas pokytis įvyko, kai į gyvenimą žengė ir apsisprendimus šeimos planavimo srityje turėjo daryti 1995–2005 m. karta, kai gimstamumo lygis Lietuvoje buvo mažiausias per visą istoriją. Kartai, kuri turėjo ateityje (po dvidešimt–trisdešimt metų) kompensuoti 1995–2005 m. demografinę duobę, buvo pasiūlyta daryti karjerą, o ne turėti vaikų. Tuo pačiu apsunkinant galimybes vaiką auginti namuose (vaiko priežiūros atostogų reforma). Užuot ieškojus būdo, kaip atverti demografinį galimybių langą, buvo užmūrytos durys.
Todėl nenuostabu, jog gimstamumo rodikliai Lietuvoje pramušė dugną. 21 tūkstantis gimusiųjų 2023 m., 1,2 naujagimio tenkančio vienai moteriai – demografiniai antirekordai, kurie bus dar ne kartą sumušti, jei čia ir dabar nesiimsime ryžtingų priemonių.
Norint keisti situaciją yra būtina valingai apgręžti šeimos politikos kryptį, pereiti nuo skandinaviško prie germaniško ar net vengriško (į intensyvų gimstamumo skatinimą orientuoto) modelio ir pradėti formuoti šeimai palankią pronatalistinę politiką.
Siekiant užtikrinti šeimos politikos stabilumą, į politinę darbotvarkę būtina įvesti kelis principus, kuriuos galima pavadinti savotiškais šeimos politikos tabu, t. y. dalykais, kurių negalima pažeisti. Jų laikymasis leis parinkti priemones nepriklausomai nuo pasirinkto šeimos politikos modelio. Beje, šie principai ateityje galėtų tapti nacionaliniu susitarimu dėl šeimos politikos.
Pirma, jokia šeima negali būti persekiojama už tai, jog stokoja gebėjimų auginti vaikus ar siekia tam tikrų vertybių vaikams perdavimo. Negali būti perteklinio ir neproporcingo valstybės institucijų kišimosi į šeimos gyvenimą, kaip ir negali būti aiškinimo, kaip auginti vaikus.
Antra, jokia šeima negali būti diskriminuojama dėl to, jog nori auginti vaikus namuose. Vienodai turi būti remiamos tiek tos šeimos, kuriose moterys renkasi anksčiau grįžti į darbą, tiek tos, kurios nori investuoti į savo vaikus.
Trečia, jokia šeima negali būti baudžiama už tai, jog turi vaikų ar turi jų daugiau. Todėl siekiant mažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikus turinčių ir neturinčių šeimų Lietuvos mokesčių teisėje yra būtina įtvirtinti principą, jog asmens pajamų mokestis priklauso nuo šeimos narių skaičiaus.
Sutarimas dėl šių principų leis parinkti efektyvias ir nediskriminuojančias šeimos politikos priemones, o galbūt ir išgelbėti mūsų tautą nuo gresiančio išnykimo.