Europą ištikusi energetinė krizė yra ir pamoka, ir galimybė. Pamoka, jog energetinė nepriklausomybė, kaip ir apsirūpinimas savo gamybos maistu, yra būtinybė. Tik tokiu atveju įmanoma išvengti situacijų, kurias sukūrė Rusija. Ji savo energetinius resursus naudoja kaip spaudimo priemonę demokratiniam pasauliui.
Ilgus metus turėjome pigią elektros energiją, dujas, naftą ir negalvojome, jog ateis diena, kada tai taps taip brangu, jog žmonės nebepajėgs apmokėti sąskaitų už elektrą ir šilumą, o verslas taps nebekonkurencingas ir bus priverstas stabdyti veiklą ar bankrutuoti.
Galima ieškoti kaltų praeityje. Tikrai atrasime, kad visos valstybės ir visi politikai, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų, yra kalti, nes niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip per vieną dieną energetikos rinkas sugriaus Rusijos karas Ukrainoje.
Europos valstybės ieško skubių sprendimų ir sprendžia gyventojų bei verslo problemas kompensacijomis ar energetinių resursų kainų lubomis, užtikrindamos galimybes apmokėti sąskaitas.
O Lietuvoje turime valdžią, kurios arogancija ir nekompetencija veda į neviltį. Premjerės, energetikos, užsienio reikalų ministrų pareiškimai, kad verslas turėjo įvertinti rizikas, o gyventojams nėra taip jau blogai, nes Ukrainoje blogiau, skamba neadekvačiai Lietuvos galimybėms ir veikiau primena politinius gąsdinimus. O jais Ingridos Šimonytės kabinetas ir Seimo dauguma siekia tik visuomenės nuolankumo bei palaiminimo tęsti valstybės naikinimą nieko nedarymu dėl Lietuvos žmonių.
Ukrainoje vyksta karas. Ten agresorius naikina energetinę infrastruktūrą, o Lietuvoje niekas nieko nenaikina. Galimybės spręsti trumpalaikes ir ilgalaikes problemas energetikos sektoriuje priklauso tik nuo Lietuvos, šiuo atveju nuo Lietuvos valdžios, kuri gali kardinaliai pakeisti situaciją.
Nesinori gaišti laiko, komentuojant valdžios sprendimus, nes jų praktiškai nėra. Šnekėsiu apie tai, kas būtina padaryti, siekiant suvaldyti dabartinę situaciją ir ateityje tokioje nebeatsidurti.
Pirmiausia, būtina kompensuoti gyventojams ir verslui energetinių resursų kainas, kad gyventojai nepanirtų į energetinį skurdą, o verslas galėtų tęsti veiklą ir išliktų konkurencingas. Šiam tikslui geriausiai tiktų kainų lubos, kompensuojant energijos gamintojams gamybos sąnaudų su galimybe uždirbti minimalų pelną ir nustatytų kainų lubų skirtumą.
Akivaizdu, kad tam gali trukdyti faktas, jog didžiausia energetikos įmonė UAB „Ignitis“ buvo iš dalies privatizuota. Reikalinga skubiai priimti įstatymo pataisas, kad energetikos rinkoje, įvykus pokyčiams, kurie gali daryti įtaką ir didinti gyventojų energetinį skurdą, mažinti verslo konkurencingumą, visos energetinės įmonės, kuriose valstybei priklauso ne mažiau kaip 50 proc. akcijų, turi dirbti visuomenės interesams, atsisakydamos pelno maksimizavimo tikslų.
Toks sprendimas leistų sutelkti energetinių įmonių resursus, siekiant minimizuoti kainas. Nes pasirinkus tik kainų kompensavimo gyventojams ar verslui kelią, valstybė susidurtų su situacija, kada energijos resursus gaminančios ir parduodančios įmonės neturėtų pakankamos motyvacijos realiems pokyčiams, siekiant, kad rinkoje didėtų pigios energijos pasiūla.
Tai, kas dabar vyksta energetikos sektoriuje, panašu į sąmoningą sabotažą, nes didžiosios energetikos įmonės stabdo naujų energetikos projektų įgyvendinimą, siekdamos išsaugoti savo monopolinę padėtį energetikos rinkoje ir naudotis gaunamais viršpelniais.
Elektros rinkos liberalizavimas būtų įmanomas tik tada, kada AB „Ignitis grupė“ prarastų monopolio padėtį ir į elektros energijos rinką ateitų savivaldybių įmonės, kurios galėtų sudaryti ilgalaikes sutartis su energetikos projektų vystytojais. Jos taip pat galėtų prisiimti garantijas, reikalingas bankams, jog šie galėtų finansuoti naujus energetinius projektus.
Atkreipiu ypatingą dėmesį į ilgalaikes sutartis ir garantijas, nes bankai gali pareikalauti valstybės garantijų savivaldybių įmonių sudaromoms sutartims, ko nepadarius, „Ignitis“ ir toliau diktuos sąlygas elektros rinkoje, o mažos kainos ilgalaikėse energijos tiekimo sutartyse bus nepasiekiamos savivaldybių įmonėms ir tų savivaldybių gyventojams.
Kalbos apie savivaldybių įmonių investicijas į energetikos resursų gamybą skamba labai optimistiškai, bet nukelia kainų mažėjimo efektą dar keleriems metams. Optimaliausias kelias į energijos kainų mažėjimą yra kombinuotas, kada ilgalaikėmis sutartimis užtikrinamas savivaldybių energetinis poreikis, o investiciniai projektai orientuojami į savivaldybių įmonių galimybes aprūpinti gyventojus pigia elektros energija
Elektros rinkos liberalizavimo efektas galimas tik tuo atveju, kai rinkoje ims veikti ne kelios, o keliasdešimt įmonių, dalis jų turi siekti ne maksimizuoti pelną, o tenkinti visuomenės poreikį apsirūpinti pigia elektros energija.
Valstybė turi skatinti verslo ir savivaldybių įmones investuoti į energijos gamybą. Valstybė taip pat turi sutelkti maksimalias pastangas į elektros energijos perdavimo galimybių didinimą, skatinti investicijas į energijos kaupimą ir atsinaujinančios elektros energijos virtimą bazine elektros energija. Valstybė turi minimizuoti elektros kainų svyravimus, susijusius su jos gamybos pikais ir sumažėjimais.
Ministras teigia, kad investicija į saulės elektrines ant žmonių stogų išgelbės visą Lietuvą nuo energetinio skurdo. Bet pamiršta pasakyti, kad ketina padidinti energijos palaikymo tinkle kainą, kuri elektros gamybą savo saulės elektrine gerokai pabrangins. Taip pat netolimoje ateityje dėl intensyvios saulės elektrinių plėtros mažos įtampos tinkluose turėsime didelių problemų su tinklu, žmonėms, kurie norės pasistatyti elektromobilių krovimo stoteles ar pasididinti įvado galią, tai itin brangiai atsieis. Todėl labai svarbu ieškoti mažiau tinklus apkraunančių technologijų, labiau orientuotis į aukštesnės įtampos tinklus. Taip pat labai svarbu skatinti biometano gamybą, tam naudojant organiškai skaidžias atliekas – gyvulių mėšlą, maisto atliekas ir pan. Tai neišnaudotas potencialas, kuris leistų nors iš dalies tenkinti ne tik dujų poreikį, bet ir gamintų stabilius kiekius elektros bei šilumos energijos. Taip būtų vienu šūviu nušaunami du zuikiai – gaminama elektra bei šiluma ir kartu sprendžiama nuotekų valymo, organinių atliekų tvarkymo, kvapų panaikinimo ir kitos panašios problemos regionuose.
Sakydamas, kad tai galimybių metas, noriu pasakyti, jog Lietuva netolimoje ateityje gali tapti elektrą eksportuojančia šalimi, o jos savikaina būtų viena mažiausių Europos Sąjungoje. Tai teigiu žinodamas, jog dabar vystydami elektros energijos gamybą, investuosime į moderniausią elektros gamybos įrangą pasaulyje, kurios efektyvumas pranoks analogiškos įrangos, statytos prieš trejus, penkerius, juo labiau prieš dešimtį metų.
Taigi, kaip šalis turime rimtą pamoką ir puikią galimybę, tik neaišku, ar dabartinė valdžia nepavers to eiline katastrofa, nes, kaip žinia, arogancija ir nekompetencija – visa griaunanti jėga.