Rasa Baškienė. Vilniaus mokyklose nebeliks diskriminacijos dėl negalios

Vaiko auginimas yra didžiulis džiaugsmas, o kartu ir iššūkis tėvams. O ką daryti, jei šeimoje auga negalią ar vienokį ar kitokį raidos sutrikimą turintis vaikas? Kaip jis gali siekti mokslo? Ko jis ir jo tėvai gali tikėtis jam sulaukus pilnametystės?

Sovietmečiu tokie vaikai ir jų tėvai atsidurdavo visuomenės užribyje, tačiau laisvoje Lietuvoje jau skinasi kelią supratimas, kad mums svarbūs visi mūsų vaikai. Ir kad darbais, o ne žodžiais turime rūpintis, kad jie nepatirtų diskriminacijos ir atskirties.

Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą, nes ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę – ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai bei požiūris į mažus, senus ir ligotus.

Negalią turinčių vaikų tėvai žino, kad valstybė tarptautiniu mastu yra įsipareigojusi savo piliečiams plėtoti įtraukųjį ugdymą, kad visi vaikai, nesvarbu, kokią negalią ar sutrikimą jie beturėtų, galėtų mokytis kartu su visais vaikais ir nebūtų diskriminuojami.

Vienas iš Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), UNESCO, Jungtinių Tautų Organizacijos siekių yra įtraukusis ugdymas. Paprastais žodžiais tariant, tai yra tokia mokyklą, kurioje visi vaikai apsupami dėmesiu, o fizinę negalią turintieji gauna jiems tinkamą pagalbą, o taip pat pritaikytą infrastruktūrą.

2010 m. Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, tuo užtikrindama teisę į mokslą visiems vaikams. Ne visiems tėvams patinka, kad jų atžalos mokosi su neįgaliais ar elgesio sutrikimų turinčiais vaikais. Tuo tarpu ne viena šeima, auginanti neįgalų vaikų, yra emigravusi į užsienį vien dėl tos priežasties, kad nėra sudaromos sąlygos tokiam vaikui ugdyti.

Tačiau jau atsiranda mokyklų – tokių kaip Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, kuri laikosi nuostatos, kad negabių vaikų nėra ir kurioje kartu su sveikais vaikais mokosi ir neįgalieji. Šios gimnazijos matematikos mokytoja Regina Rudalevičienė sako, kad ją, pradėjusią dirbti, pribloškė gulinčio ant specialaus gulto berniuko vaizdas. Tuomet ji pagalvojusi, jog niekada negalėtų tokio vaiko mokyti, tačiau vėliau šis berniukas tapo jos mokiniu ir kartu su visais laikė valstybinį egzaminą.

„Nebepastebiu jų negalių, – sako mokytoja. – Su jais reikia elgtis taip pat, kaip ir su visais kitais vaikais. O specialiųjų ugdymo poreikių turintys paaugliai viską nori padaryti patys, ne prasčiau už kitus. Šiemet vienas mano mokinys netgi oficialiai atsisakė specialiosios pedagogės pagalbos, įsipareigodamas užduotis atlikti savarankiškai.“

Tačiau kol kas įtraukusis ugdymas švietimo valdininkams tebėra tik gražūs žodžiai, nevirstantys jokiais realiais darbais. O įstatyminiai pokyčiai turi būti įgyvendinami nedelsiant, nes vaikai gyvena ir mokosi čia ir dabar. Netapsime pažangia demokratiška valstybe, jei neužtikrinsime žmogaus teisių ir lygių galimybių visiems savo piliečiams ir ypač vaikams.

Vilniui besididžiuojant pasaulio žiniasklaidos dėmesiu dėl siūlymo viešąsias erdves padovanoti lauko kavinėms kažkaip praslydo, nesulaukusi dėmesio, viena svarbi iniciatyva – gegužės mėnesio 6 d. Vilniaus m. savivaldybės taryboje patvirtintas Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo visiems Vilniaus miesto vaikams priemonių planas. Patvirtindami šį planą sostinės valdantieji įsipareigojo suteikti vienodas mokymosi sąlygas visiems vilniečių vaikams, tarp jų vaikams su negalia bei turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų. Ir tai yra pirmas toks planas Lietuvoje.

Šiuo metu Vilniaus miesto mokyklose mokosi 66 tūkstančiai mokinių, iš kurių 11 proc. turi specialiųjų ugdymosi poreikių, ir, reikia pastebėti, šie skaičiai auga. Negalią ar specialiuosius ugdymo poreikius turinčių vaikų priėmimas yra nemenkas iššūkis mokyklų bendruomenėms, iki šiol linkusioms atsikratyti kitokiais vaikais, tad joms reikės ruoštis šio plano įgyvendinimui. Ypač svarbus taps mokytojų ir mokytojų padėjėjų, kurie talkins Vilniaus miesto savivaldybės mokyklų pirmųjų klasių mokytojams, parengimas.

Pagrindiniu švietimo pagalbos centru taps Vilniaus m. Pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri teiks pagalbą mokykloms, skirdama koordinatorius, apmokydama švietimo pagalbos specialistus, kurdama mobiliąsias komandas, teikiančias skubią pagalbą ugdymo įstaigoms bei stebės progresą mokyklose.

Po truputį įsivažiuos dienos socialinės globos centrai, kuriuose būtų užtikrinamas specialiųjų ugdymo poreikių turinčių mokinių popamokinis užimtumas. Atsiras ir vasaros stovyklų, kurios priims didelę negalią turinčius vaikus, palengvinant tėvams ypatingai didelę priežiūros naštą. Taip pat numatomi atskiri projektai vaikų įtraukimui į profesinį mokymą ir nuoseklų įtraukimą į darbo rinką: 80 proc. specialiosiose klasėse ir specialiosiose mokyklose besimokančių mokinių pagal savo galimybes baigs bendrojo ugdymo programą, o baigę mokyklą sklandžiai įsilies į darbo rinką.

Visuomenė tampa sveikesnė, kai negalią turintys vaikai mokosi ir draugauja kartu su sveikaisiais. Nuo mažens darželyje kartu bendraudami jie išmoksta priimti silpnesniuosius ir padėti jiems, tad vėliau mokyklose kyla mažiau nesusipratimų ir sunkumų, o vaikai tampa jautresni ir empatiškesni.