Rasa Budbergytė. Lietuvą pasieks milijardinė parama: pinigus turime investuoti į žmones, o ne betoną

Milijardinė Lietuvą pasieksianti Europos Sąjungos (ES) investicijų banga – išskirtinė galimybė pagaliau investuoti į tai, kas labiausiai atsiperka – visų Lietuvos žmonių sveikatą, išsilavinimą, tvarias ir gerai apmokamas darbo vietas.

Kitąmet ateina ketvirtoji Europos Sąjungos investicijų banga, kurią pirmą kartą istorijoje sudaro du blokai – Daugiametė 2021‒2027 m. finansinė programa (DFP) ir Europos ekonomikos gaivinimo fondas, kuris susijęs su COVID-19 krizės padarinių įveikimu.

Lietuvai tai reiškia, kad per ateinančius septynerius metus šalies ūkį pasieks apie 14,6 mlrd. eurų: Sanglaudos politikai – 6,2 mlrd. eurų, 5 mlrd. eurų – kaimo plėtrai ir tiesioginėms išmokoms žemdirbiams, iš Ekonomikos gaivinimo fondo numatyta 2,4 mlrd. eurų subsidijų ir dar apie 3 mlrd. eurų iš to paties fondo Lietuva galės pasiskolinti.

Visi šie pinigai skirti ne tik ekonomikos atsigavimui po pandemijos, bet ir sklandžiam perėjimui į mums kol kas dar nelabai aiškią ateitį ‒ žaliąją ir skaitmeninę ekonomiką.

Valdžia kol kas planų neturi

Tiesa, abejų šaltinių pinigų paskirstymas, dėl kurių sunkiai, bet susitarė Europos Vadovų Taryba, nepatinka Europos Parlamentui. Parlamento galioje sujaukti visus susitarimus. O tuomet derybų ratas suktųsi iš naujo, ir toks posūkis reikštų, jog pinigai valstybes pasieks vėliau.

Ar mūsų valdžia turi parengtus planus, ar yra numačiusi kryptis, kur bus investuojamos Europos Sąjungos lėšos? Yra gana bendro pobūdžio pamąstymų, kad lėšos turi būti nukreiptos ekonomikos „žalinimui“, skaitmeninimui ir atsigavimui, tačiau nesant konkrečių planų yra pagrįstas nerimas, kad jos bus, kaip įprasta, „pravalgytos“, o ne investuotos į ateitį.

Tad atsakymo į du pagrindinius klausimus – kaip pinigai bus panaudoti, kiek ir ar iš viso reikia skolintis, dar nėra. Nėra nė vieno patvirtinto strateginio dokumento. Tik liepos mėnesio pabaigoje pradėtas svarstyti ilgalaikių investicijų skatinimo planas.

Tuo tarpu kuriant didžiulį Europos Sąjungos ekonominį paketą tikimasi, kad jis sutelks strategines investicijas mažoms ir vidutinėms įmonėms remti, padės padidinti įsidarbinimo galimybes, sušvelnindamas krizės poveikį darbuotojams, vartotojams ir šeimoms.

Pripažįstama, kad naujojo daugiamečio biudžeto lėšų pirmiausiai turėtų būti skirta inovatyvioms sritims - skaitmeninių sprendimų, technologijų diegimui pramonėje, versle. Kaip pastebi pats verslas, dėl to vyksta pasaulinės lenktynės, todėl atsilikti jose yra nevalia.

Galimybės pramonei ir žemės ūkiui

Nepaisant to, kad jau ir šiuo metu vyksta paraiškų priėmimas pramonės skaitmeninimui, tam skiriamos lėšos kol kas yra palyginti menkos. Skaitmeninimas ir technologinis atnaujinimas gali labai ženkliai prisidėti prie įmonių produktyvumo ir prie geriau apmokamų darbo vietų kūrimo.

Vengiant žalos gamtai dėl perdėtos gamybos ir vartojimo esame priversti pereiti nuo linijinės ekonomikos prie žiedinės. Ši, skirtingai nuo ligi šiol praktikuoto modelio „imk-gamink-išmesk“, galėtų sumažinti ir atliekų kiekį, ir išteklių naudojimą – produktai, pasitelkiant naujausias technologijas, būtų perdirbami, taisomi, pakartotinai naudojami. Tačiau tam reikės didelių investicijų į tokios ekonomikos infrastruktūros plėtrą.

Paisyti aplinkosauginio aspekto dažnai neapsimoka, nes į verslo procesus reikia įdiegti sudėtingus ekodizaino įrankius. Europai griežtinant aplinkosaugos reikalavimus Lietuvos energetikos sektorius turi „žalėti“. Net kaimynė Lenkija, kuri liko vienintele Europos Sąjungos šalimi, nepasižadėjusia iki 2050 metų tapti neutralia klimatui, jaučia poreikį nuo tradicinės anglies kasybos pereiti prie švaresnių alternatyvų.

Mūsų šalies žemės ūkis yra įstrigęs sąlyginai pasenusioje gamybos sistemoje, daug kur trūksta vadinamojo „išmanumo“. Žaliosios technologijos, investicijos į žemės ūkio mokslinius tyrimus, į rinkodaros priemones, tiekimo grandinių trumpinimą leistų kurti didesnę pridėtinę vertę ir mūsų kaime.

Modernizuotame žemės ūkyje ir transformuotuose energetikos, susisiekimo sektoriuose susikurtų ir naujos darbo vietos, ir atsirastų geresnis uždarbis. O nuo didesnio uždarbio būtų ir didesnės pensijos. Žmonėms itin svarbu, kad transformuota energetika – tai ne tik aplinkos išsaugojimas, bet ir mažesnės elektros, šilumos kainos.

Nedarbas Lietuvoje – vienas didžiausių Europoje

Šiuo metu daug diskutuojama, manipuliuojama žmonių jausmais, ieškant sprendimo: ar priimsime tik negrąžintinai skiriamus europinius pinigus, ar reikės ir paskolų prisiimti?

Šiandien priimti sprendimą sunku, nes lieka daug nežinomybės dėl COVID-19 tolesnės elgsenos, išlieka ir klaustukai dėl ES ekonomikos nuosmukio.

Neseniai paskelbti statistiniai duomenys rodo, jog Lietuvos ūkis, padedant skolintomis lėšomis finansuota valstybės parama, stebėtinai gerai atlaiko pandemiją. BVP nuosmukis buvo gerokai švelnesnis nei prognozuota, nes vidaus vartojimas atsigavo daug sparčiau nei tikėtasi.

Pavyzdžiui, šiuo metu esant 1381 euro darbo užmokesčio vidurkiui geidžiamiausi darbdaviai birželį mokėjo vidutiniškai kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, o po lengvatinių „Invegos“ paskolų dalybų kai kurie finansiniai tarpininkai sugebėjo išmokėti savo gerai padirbėjusiems darbuotojams iki 16 tūkst. eurų algas.

Lietuvos vežėjai yra vieninteliai, kurie per pusmetį padidino ridą Vokietijos keliuose. Gana greitas ir eksporto atsigavimas, todėl mūsų ekonomistai jau ragina Vyriausybę neperlenkti lazdos išlaidaujant, ypač iš skolintų pinigų.

Siūloma peržiūrėti ekonomikos DNR planą ir nekišti pinigų į perteklinės infrastruktūros kūrimą ar fizinės socialinės aplinkos pagražinimus. Baseinų, laisvalaikio ir sporto centrų jau turime sočiai, tuo tarpu nedarbas birželį, pasak Eurostato, Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje (rugpjūčio 5 d. Užimtumo tarnybos duomenimis, Lietuvoje registruota veik 228 tūkst. bedarbių).

Kam tikrai nereikia leisti milijardų

Suprantama, kad yra daug baimės, jog dideli pinigai gali būti klaidingai investuoti ar iššvaistyti. Valstybės kontrolė perspėja, kad šiais metais valstybės skola priartės prie 60 proc. BVP ribos.

Vis dėlto, netgi labai nerimaujant dėl greitai augančios valstybės skolos ir dėl to, kad ją ateities kartoms reikės grąžinti, įvertinus tai, kad skolinti pinigai gali generuoti tvarų BVP augimą, valdantieji be jokių apsimestinių skrupulų turi išdrįsti investuoti į pokyčius, kurie garantuotų didesnį ekonomikos, o tuo pačiu ‒ ir visų žmonių, o ne vien tik tam tikros visuomenės dalies gerovės augimą.

Jei nesimėtysime pinigais, nekišime milijardų į keliukus ir viadukus, vedančius į politikų sodybas, nesukčiausime tik savo naudai, o elgsimės kaip kaimynai estai, sąžiningai pasirinkdami kur investuoti, yra vilties, kad naujas ekonominis pulsas nulems mūsų visų didesnes pajamas ir gausesnius viešuosius gėrius.