Rasa Budbergytė. Valdantieji pakirto savivaldybių lūkesčius

Dar pernai buvo patvirtinta regioninės politikos „Baltoji knyga“ darniai plėtrai 2017–2030“. Vyriausybė pagal ją šiuo metu rengia priemonių planą, kuriuo remiantis bus siekiama regionų skirtumus ir jų potencialą sėkmingiau panaudoti šalies gerovei kurti.

Taigi, galvosopis rimtas – kaip galų gale sukurti stiprius regionus. Juk tokį pažadą savo rinkėjams davė „valstiečiai“ ir jų vyriausybė. Rengiamame plane priemonių įvardijama daug ir kai kurios būtų visai geros, jeigu būtų suskaičiuoti jų kaštai ir finansavimo šaltiniai. Deja, valdantieji, įgyvendindami mokesčių reformą, numojo ranka į regionų poreikius, o be finansavimo „Baltoji knyga“ gali taip ir likti tiesiog baltais lapais. Kol kas valdančiųjų rinkiminiai pažadai regionams nepildomi. Į regionus neiškeliamos nei ministerijos, nei naujai sukurtos valstybės įmonės, tokios kaip Valstybinių miškų urėdija, nei kuriamos ten darbo vietos.

Apmaudu, nes būtent dabar labai tinkamas laikas ir gera proga gaivinti regionus ir mažinti nelygybę tarp savivaldybių.

Gerovės lygio skirtumai regionuose

Regionų plėtros priemonėmis turėtų būti siekiama mažinti akivaizdžius skirtumus tarp apskričių ir tarp savivaldybių.

Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. I ketv. vidutinis darbo užmokestis Vilniaus regione buvo 1000,3 euro, o vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 816,5 euro. Per metus jis augo Kauno, Marijampolės ir Vilniaus apskrityse; Klaipėdoje nepakito, likusiose šešiose apskrityse sumažėjo. Daugiausiai uždirbo Vilniaus, o mažiausiai Tauragės apskrities gyventojai. Dvidešimt keturiose savivaldybėse vidutinis darbo užmokestis padidėjo nuo 0,1 proc. Alytaus rajone, Druskininkų ir Kaišiadorių savivaldybėse iki 3,6 proc. Kėdainių rajono savivaldybėje.

Didžiausias nedarbo lygis registruojamas Zarasų, Lazdijų, ir Ignalinos (apie 15 proc.) savivaldybėse, o iki 6 proc. nedarbas siekia Kretingos, Neringos ir Elektrėnų savivaldybėse.

Lyginant savivaldybes, gerovės skirtumai pastebimi žymesni, o gyventojų užimtumas ir pajamos daugelyje apskričių leidžia patenkinti tik minimalius poreikius.

Ekonominė plėtra – kertinis elementas regionų politikoje

Pastaruosius kelis metus Lietuvoje stebima džiuginanti užsienio investicijų augimo tendencija. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, šiemet atsirado 12 naujų gamybos ir plėtros projektų, o pernai jų buvo dar daugiau. Be to, pagal planuojamų sukurti darbo vietų pridėtinę vertę Lietuva pašoko iš 32 į 3-iąją vietą. Geriau už Lietuvą pasirodė tik Airija ir Singapūras.

Investicijos sėkmingai susikoncentravo į regionus, padidėjo viešieji ištekliai šiai sričiai. Prie sėkmės labai prisidėjo ankstesnis sprendimas savivaldybėse kurti laisvąsias ekonomines zonas (LEZ). Kauno LEZ kuriasi vokiečių milžinas „Continental“ ir amerikiečių „Hollister“, Šiauliuose JAV langų gamintojas įsipareigojo įdarbinti iki 600 darbuotojų. Jungtinės Karalystės bendrovė „Intersurgical“ pasirinko įkurti gamyklą Visagine, nes ten veikia puiki profesinė mokykla. „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas nurodo, kad dabar yra palanki situacija investicijoms ateiti į Lietuvą, kadangi patys užsienio investuotojai ieško naujų rinkų. Tai nepaprastai geras ženklas, bet kol kas tikrai ne viskas sistemiškai padaryta, kad investuotojų lūkesčiai būtų patenkinti. O progą atgaivinti regionus mes turime žūtbūt išnaudoti!

Reikalingos investicijos į fizinę infrastruktūrą, kuri pritraukia verslą. Sumanios šalys savo lėšomis laisvosiose ekonominėse zonose pastato gamybai skirtus pastatus, kad atėjęs investuotojas iškart galėtų pradėti gamybą. Ir pas mus reikalingi pokyčiai, kuriant aukščiausios kokybės infrastruktūrą regionuose, naikinant biurokratines kliūtis poveikio aplinkai vertinimo, teritorijų planavimo srityse. Kitaip investuotojas netruks palyginti, ką siūlo Latvija, Estija arba Lenkija, ir pasirinks investuoti ten, kur palankiausia aplinka verslui vystyti.

Daugybė dalykų yra keistinų: pasirodo, kad neturime tiek, kiek reikia paruoštų žemės sklypų, tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos.

Švietimo sistema privalo būti pertvarkyta taip, kad būtų užtikrintas kompetencijų tobulinimas ir persikvalifikavimo galimybės, ir tai turi tapti valstybės prioritetu. Aukštosios mokyklos nekonkurencingos tarptautinėje erdvėje, vykstanti universitetų konsolidacija kol kas nerodo gyvybės ženklų. Ugdomos kompetencijos vis dar neatitinka darbo rinkos poreikių. Ekspertai siūlo daugiau dėmesio skirti informacinių-komunikacinių technologijų valdymo įgūdžių tobulinimui ir kūrybiškumo lavinimui.

Valdantieji pakirto savivaldybių lūkesčius

Lietuvos savivaldybių asociacija teigia, kad savivaldybių biudžetų pajamos savarankiškoms funkcijoms atlikti nuo krizės pradžios sumažėjo apie 20 proc., atskirų savivaldybių – beveik trečdaliu. 2017 m. 38 savivaldybių biudžetų prognozuojamos pajamos vis dar sudarė tik iki 85 proc. prieš krizę gautų pajamų. Ir tik nuo šių metų iš esmės visos savivaldybės, išskyrus Neringą, jaučia pajamų didėjimą. Taip savivaldybės atgavo gerokai didesnę motyvaciją skatinti užimtumą, verslumą ir investicijų plėtrą, mažinti emigraciją ir gyventojų migraciją į didžiuosius miestus.

Deja, pasak savivaldybių atstovų, jų didesni lūkesčiai žlugo, nepraėjus nei šešiems mėnesiams nuo metų pradžios. Priimtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimo jau kitais metais atims iš savivaldybių biudžetų 160 mln. eurų. Merai prašo keisti finansavimo formulę, nes mažėja galimybės įgyvendinti regioninės politikos priemones, kuriant socialinės gerovės valstybę su tolygesne regionų socialine ir ekonomine plėtra. Prašo spręsti ir drastiškai apribotų savivaldybių skolinimosi teisių problemą. Deja, Finansų ministerija su tokiais savivaldybių norais nesutinka, nes savivaldybės neturi savarankiškų pajamų šaltinių ir to neleidžia konstitucinis fiskalinės drausmės įstatymas.

Apribotos savivaldybių galimybės ir paskatų pritraukti verslą ir kurti verslui palankias sąlygas trūkumas skurdžiausių rajonų gyventojus vis dar stumia ieškoti darbo ir geresnio uždarbio svetur, todėl regionų atskirties problema išlieka.

Valstybės išlaikomų darbo vietų kūrimas regionuose

Valdantieji nori nenori turi prisiminti savo pažadus. Į regionus reikia pritraukti naujų gyventojų, jaunų profesionalų ir neužtenka imigrantų. Pažiūrėkime į Daniją. Dabar ten reformuojama mokesčių administravimo sistema ir naujos darbo vietos kuriamos regionuose. Tuo tarpu Lietuvoje kol kas girdime kalbas apie uždaromas ligonines, mokyklas, o tai reiškia vieną – valstybė mažina darbo vietas regionuose, mažina ir rajonų gyventojų galimybes gauti viešąsias paslaugas. Jei priimami tokie sprendimai, turi būti užtikrinta, kad žmogus turėtų galimybę savo ar viešuoju transportu geru keliu pasiekti gydymo įstaigą, mokyklą, darželį, savo darbovietę ir t. t.

Tai labai svarbu ir, norint tai įgyvendinti, prireiks didelių viešųjų investicijų, ir ne tik iš ES fondų, bet ir iš biudžeto. Planuojama, kad viešųjų paslaugų teikimo taškus gyventojai turėtų pasiekti per pusę valandos ir greičiau, o darbovietę – per vieną valandą.

Baltosios regionų knygos įgyvendinimas neturėtų palikti baltų lapų regionų politikoje, pavyzdžiui, dėl priemonių finansavimo kaštų ir šaltinių, ir atsakyti į klausimus, ar tapsime imigrantų traukos ir mažų algų šalimi, ar visgi išsiveršime iš vidutinių pajamų spąstų.