Pirmiausia todėl, kad mažai kas tikėjo ir tiki, kad Rusija gali būti kitokia. Iš tokios nuostatos Lietuvoje ir aplinkui mūsų regione daroma išvada, kad šią šalį reikia pamiršti, izoliuoti ir kad kalbėti apie Rusijos ateitį, kol liejasi ukrainiečių kraujas, apskritai nedora.
Kitokia išvada – Vakaruose. Ten taip pat galvojama, kad Rusijoje režimas nesikeis, net ir be V. Putino jis bus toks pats, todėl reikia galvoti apie kelią, kaip po karo reiks grįžti į kokį nors bendradarbiavimą.
Iš čia kyla Vakarų atsargumas remiant Ukrainą ginklais – iš to paties netikėjimo ir iš baimės, kad Rusija yra galinga ir stipri, kad reikės derybų dėl karo pabaigos, nėra politinės valios pakviesti Ukrainą į NATO.
Ar pakeis tokias nuostatas viena Jevgenijaus Prigožino maišto para?
Pirmiausia, kad niekam nekiltų abejonių, man akivaizdu, kad J. Prigožinas yra toks pats karo nusikaltėlis, kaip ir Putinas. Jis nėra nei blogesnis, nei geresnis. Jis toks pats banditas.
Tačiau darbą jis padarė netikėtai svarbų. Net kai patraukė į Maskvą, netikėjau, kad jis gali nuversti V. Putiną.
Visgi tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog viskas baigėsi niekuo. Pirmiausia – nesibaigė.
Antra, J. Prigožino maištas pradūrė didžiulį oro balioną, gąsdinusį visą pasaulį. Oras dar neišeis tuoj pat. Teisybės dėlei, tai ukrainiečiai pirmi parodė, kad šio pasaulį gąsdinančio monstro nereikia bijoti.
Jie tai parodė prie Kyjivo pernai, tačiau dar ne visi tuo patikėjo. Rusai – tuo labiau.
Šitas dūris pradėjo leisti orą pačioje Rusijoje ir balionas bliūkš toliau. Pasirodė, kad rusai visai nejaučia didžiulės meilės V. Putinui.
Prisipažinsiu, ir mane nustebino vaizdai iš Rostovo prie Dono, kur vyravo ne baimė, o visai draugiška atmosfera. Panašu, kad Kremliaus propagandos klapčiukams reikėjo gerokai paieškoti J. Prigožinu besipiktinančio senuko. O ir kitur Rusijoje nebuvo nei išgąsčio, nei kokios kitokios emocijos. Beje, būtų įdomu, ką po pastarųjų įvykių svarsto J. Prigožino draugai Afrikoje, arba Putino – Kinijoje.
Tačiau tos rusų nuotaikos man atskleidė ir didelę tos valstybės tragediją. Ten žmonėms vienodai rodo. Tai toks iš sovietmečio ateinantis į galvą pasakymas.
Jiems „vienodai rodo“ ukrainiečių tragedija, jiems „vienodai rodo“ jų pačių valstybės būklė, jiems „vienodai rodo“, su kuo darytis asmenukes – su kuvalda pačius rusus užmušinėjančių samdinių vadu J. Prigožinu ar su karo nusikaltėliu V. Putinu. Manau, ir su Volodymyru Zelenskiu darytųsi…
Beje, būkime objektyvūs.
Kai Viktoras Uspaskichas mėtydavo ledus festivaliuose, panaši minia susirinkdavo ir Lietuvoje. Sakysite, jis – ne Prigožinas? Ne, bet Lietuvos kontekste – tai Putino orbitos žmogus.
Taigi, kokia mano išvada apie Rusijos ateitį?
Reikia toliau dirbti Vakarų fronte ir bandyti įtikinti sąjungininkus, kad būtina ne tik dar daugiau padėti Ukrainai, nebesvarstyti apie jokias derybas, bet eiti drąsiai iki pergalės. O pergalė – tai ir V. Putino režimo griūtis, visiška griūtis. Nereikia to bijoti. Maištas parodė, kad patys rusai tos griūties visai nebijo. Taip buvo su SSRS, kuri griuvo pati ir griuvo greitai.
Šitą imperinį lavoną V. Putinas pabandė atkurti, bet net pačioje Rusijoje jis nelabai svarbus ir įdomus. Okupuota šalis – tokia Rusija man atsiskleidė per tą parą, o okupacijos ir imperijos turi savo pabaigas.
Kaip mes padėsime imperijai sugriūti? Čia yra ką veikti ir nuveikti – mūsų pačių labui.
Nes tik tai gali atnešti patikimą taiką ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.