Šio dokumento pagrindinis autorius – Andrius Kubilius. Planą „stūmėme“ kartu, nes gyvenimas taip lėmė, kad frakcijos užsienio ir saugumo politikos portfelis yra mano rankose.
Kai kas sakys, dabar reikia ginklų, o ne popierių.
Visiškai sutinku.
Tačiau tam, kad tie ginklai ateitų, reikia daug politinio darbo. Apie tai ir kalbėjau frakcijos posėdyje. Frakcijoje diskutavome ir plačiau, nes pietinėje Europos Sąjungos (ES) kaimynystėje savaitgalį Iranas atakavo vienintelę Artimųjų Rytų demokratiją – Izraelį.
Mano pasisakymo pagrindinės mintys:
Besiklostančią sudėtingą saugumo situaciją vertinu labai panašiai, kaip šiandien parašė „Politico“ – mes slystam į katastrofą. Sakau „mes“, nors „Politico“ rašo apie Ukrainą.
Abu karus ES kaimynystėje matau kaip vieną, nes juos pradėjo dviejų teroristinių valstybių – Rusijos ir Irano – aljansas. Abu karai yra ir mūsų, visos ES, egzistenciniai karai.
Nuo 2022 metų vasario iš svarbiausių Vakarų sostinių girdime perspėjimus vengti eskalacijos. Tačiau būtent dėl tokios neryžtingos politikos mes ir esame eskalacijos kelyje. Ne deeskalacijos, bet eskalacijos. Kol mes bijome eskalacijos, kai dabar kalbu, Černigove vėl raketų smūgiais žudomi žmonės.
Kodėl Iranas pirmąkart istorijoje išdrįso tiesiogiai atakuoti Izraelį? Matau dvi priežastis. Pirmoji – blogėjanti Ukrainos padėtis Rytų fronte. Antroji – nesuvokiama politinės valios ir lyderystės stoka Vakarų fronte. Ypač – Vašingtone. Diktatorių teroristų aljanso akyse JAV atrodo susilpnėjusi, jos lyderystė menksta. Tai ir priežastis, kodėl jie kelia galvas ir atakuoja. Demokratinis pasaulis įeina į politinio vakuumo laikotarpį. Prezidento rinkimai JAV, Europos Parlamento – pas mus Europoje. Politinis vakuumas yra išbandymas demokratijai apskritai ir sukelia pagundas veikti teroristinėms valstybėms. Tačiau į istorijos vadovėlius įeis ne tie, kurie laimėjo šių metų rinkimus, bet tie, kurie nesugebėjo įveikti Rusijos, Irano bei Šiaurės Korėjos teroristų, nors turėjo visas galimybes.
Aš vis dar tikiu, kad mes, Europos Sąjunga, kartu su sąjungininkais – galime. Kad mūsų lyderiai gali įeiti į istoriją kaip tie, kurie sugebėjo įveikti kruvinus režimus. Rinkimų kampanijose mes turėsime gražius reklaminius klipus, tačiau realybė Europoje kita.
Praėjusią savaitę EP įvyko unikalus balsavimas – 515 parlamento narių palaikė kolegos Guy’jaus Verhofstadto pasiūlymą nebalsuoti už Europos Tarybos biudžeto ataskaitą, kol nebus skirtos oro gynybos priemonės Ukrainai. Tačiau tai buvo panašiau į desperacijos balsą.
Demokratija yra pastatyta ant kortos.
Ir jei kas nors galvoja, kad be Ukrainos pergalės mes atkursim taiką Europoje, labai klysta. Tai tokia pat lemtinga klaida, kokia buvo padaryta Bukarešte 2008 metais, kai Ukrainai su Sakartvelu nebuvo patvirtintas narystės NATO veiksmų planas. Beje, tame NATO Summite kalbėjo Vladimiras Putinas, kuris jau tuomet sakė, kad Ukraina yra dirbtinai sukurta valstybė.
Tokia pat klaida buvo ir draugystės su Putino režimu politika iki pat 2022 metų. Tai buvo vadinama neeskalavimu, deja, tai atvedė mus į šį karą. Kremlius jau kariauja ir mūsų erdvėje, naudodamas sau draugiškus politinius įrankius, skleisdamas neva taikos naratyvus. Taikos pagal V. Putiną naratyvus. Iš tiesų tai reiškia karą ir Europos tolimesnį draskymą.
Pirmiausia, ką turime daryti, tai pripažinti šias bendras grėsmes. Ursula von der Leyen apie tai jau prabilo labai atvirai.
Ir mano paskutinė žinutė kolegoms iš vadinamųjų senosios Europos šalių.
Jaučiu, kad yra manančių, jog nieko blogo neatsitiks, jei ES sugrįš prie savo senųjų ribų, svarbu, kad Rusija neateitų pas juos. Jeigu tikrai kas nors taip galvoja, nuolat kalbėdami apie eskalacijos baimę ir nedrįsdami imtis reikalingų veiksmų, tai yra ir vėl labai pavojingas mąstymas.
Tai gali būti lemtinga klaida naujausių laikų pasaulio istorijoje.
Mes turime pakankamai resursų ir galimybių laimėti.