Rasa Juknevičienė. Labiausiai pažeidžiama vieta mūsų nacionaliniam saugumui – politinė sistema

Jau tradicija tampanti Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) bendra metinė grėsmių analizė yra vertinga priemonė, atkreipianti visuomenės dėmesį į aplinką, kurioje gyvename. Lyginant su buvusiomis analizėmis, šiemetinė buvo labiausiai aptaki, smarkiai sušvelnintas šios ataskaitos tonas.

Karinė dalis, kaip visada, yra konkretesnė. Rusija ir toliau stiprina pajėgumus šalia mūsų sienų, Karaliaučiaus krašte atsirado tankų pulkas. Šioje nedidelėje teritorijoje yra sukurta šiuolaikinė tvirtovė, įvairių tipų moderniausios ginkluotės branduolys, skirtas sustiprinti Kremliaus kontrolę Baltijos jūroje, o esant reikalui, atkirsti Baltijos valstybes nuo likusios NATO dalies. Panašūs branduoliai sukurti per visą perimetrą nuo Arkties per Baltijos, Juodąją iki pat Viduržemio jūros.

Nepaisant besitęsiančio Rusijos ginklavimosi prie pat mūsų sienų, šiandien aš jaučiuosi saugesnė ir pritariu žvalgybų pateiktoms išvadoms, kad tiesioginė karinė grėsmė sumažėjo dėl mūsų pačių ir viso NATO sprendimų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra oportunistas – eina ten, kur gali eiti ir kur jam leidžiama eiti. Po agresijos prieš Ukrainą NATO priėmė svarbius atgrasymui skirtus sprendimus. Dislokuotos pajėgos, nors ir labai nedidelės, nors ir neuždengia visų saugumo plyšių, tačiau jos yra. O svarbiausia, kad atsirado supratimas ir adekvatus grėsmių vertinimas pačiame NATO. Beveik adekvatus.

Hibridinių grėsmių dalis, kaip jau sakiau, yra daug aptakesnė, minkštesnė nei buvo ankstesniais metais. Kremlius liko toks pat agresyvus, praėjusiais metais parodė savo brutalumo lygį nuodydamas žmones Didžiojoje Britanijoje, meluodamas, žudydamas sau nepalankius žurnalistus net Centrinėje Afrikoje, tad kas pasikeitė Lietuvoje, jei tarnybos taip pakeitė toną?

Pajuokaudama galiu spėlioti, kad gal pasikeitęs tonas yra žinutė Kremliui, jog jiems čia pas mus nelabai sekasi ir kad niekas čia jų šnipų taip labai nebijo.

Dėl to sutikčiau.

Lietuva nėra tokia lengva vieta rusų žvalgybų pasivaikščiojimams. Ir tai yra labai gerai.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Man sunku patikėti, kad Kremlius nenusižiūrėjo sau palankaus kandidato į prezidentus ir kad nebando atakuoti savo purvinų trolių rankomis to, kurio labiausiai nenorėtų. Užtenka pasižiūrėti į organizuotai užplūstančius komentarus portaluose, kad suprastum ypatingą Peterburgo trolių fabriko auklėtinių neapykantą vienintelei iš visų kandidatei.

Šiandien labiausiai pažeidžiama vieta mūsų nacionaliniam saugumui – politinė sistema.

Taip, VSD, neturėdama akivaizdžių teisme įrodomų faktų, negali daryti analitinių išvadų, nors tendencijos yra ryškios. VSD ne kartą tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžiuose, tiek viešose ataskaitose yra sakęs, kad Kremlius aktyviai veikia per V. Putino aplinkos oligarchų verslą. Suprantu delikačią tarnybos situaciją, kai Kremliaus oligarchų verslo partneris yra Seimo daugumos lyderis.

Man belieka patarti, perfrazuojant JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, nebijoti matyti to, kas matosi. Gali būti, kad VSD nenori būti apkaltinti besikišantys į politinius procesus. Tai yra suprantama. Tačiau niekaip negaliu sutikti, kad Kremliui tas pats, kas taps Lietuvos prezidentu, kad jie neturi sau palankių kandidatų. Svarbūs net ir savivaldybių rinkimai.

Sakartvele, Latvijoje per rinkimus taip pat nebuvo pastebėta agresyvių kibernetinių atakų, bandymų žlugdyti rinkimus ar pan. Kibernetinių atakų pas mus gali ir nebūti. Ir kam to reikia? Juk įrankiai viduje atlieka darbą tinkamai. Latvijoje – Nilas Ušakovas, Sakartvele – Bidzina Ivanišvili, o Lietuvoje – patys matote kas.
Kremlius gerokai pakeitė savo taktiką. Jei Kazimira Prunskienė, Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas buvo atviriau prorusiški, tai po Krymo aneksijos Rusijos kunigaikštienės titulai jau mažiau veiksmingi, o gal net žalingi pačiam Kremliui. Dabar visoje Europoje veikiama per nacionalistines idėjas bei partijas – AfD Vokietijoje, Le Pen Prancūzijoje, o Italijoje per nesisteminius lyderius, reikalaujančius sankcijų Rusijai nutraukimo.

VSD užsimena apie tai, tačiau, mano nuomone, žiniasklaidai buvo paleista pernelyg optimistinė žinia dėl kandidatų.

Kad neatsitiktų taip, jog po kokių dešimties metų vėl užsiiminėsime istoriniais tyrimais, kaip 2019 metais Kremlius bandė užvaldyti Lietuvos politiką.