Laikas eina, mamos būklė negerėja, todėl pradėjome ieškoti vietos, kur ji galės gyventi toliau, nes nepaisant asmens sveikatos būklės „iš aukščiau“ yra nuleistas sprendimas, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) yra apmokama tik 120 dienų lovadienių.
Vieta globos įstaigoje mums neįperkama net ir su savivaldybės kompensacija bei mamos pensija. Mums reikėtų papildomai primokėti 470 eurų – o tai pusė mano darbo užmokesčio. Pasiėmiau mamą namo ir tiesiog ją visą dieną palikdavau vieną, nežinodama, ar grįžusi po darbo rasiu ją gyvą...
Nepaisant nieko, namuose priežiūra buvo tikrai geresnė nei slaugos ligoninėje, kur dažnai mamą rasdavau pririštą ir apsvaigusią nuo stiprių raminamųjų. Mama gyveno nedidelėje palatoje kartu su penkiomis kitomis moterimis, palata neturėjo nei kondicionieriaus, nei ventiliacijos angos. Slogus šlapimo kvapas skyriuje priminė apie prastą higieną ir priežiūrą. Tualetas buvo koridoriaus gale. Kadangi mama pati iki jo nueiti negalėjo, po pietų jau nebeduodavo gerti, vien dėl to, kad nereiktų keisti sauskelnių! Apie tai mane informavo kartu su mano mama palatoje gulėjusios moterys. Gulint sveikatos priežiūros įstaigoje, mamai pradėjo formuotis pragulos.
Ši man artimų žmonių istorija mane sukrėtė. Ar tokios skurdžios ir varginančios senatvės nusipelnė mūsų tėvai ir senoliai?
Sveikatos apsaugos ministerijos reformų sąraše buvo įrašytas ir vienas iš pokyčių, žadantis paslaugų kokybės vyresniems žmonėms, sunkiai sergantiesiems ir asmenims, turintiems negalią, pokytį – tai ilgalaikės priežiūros reforma. Iki šios valdžios kadencijos pabaigos liko vos keli mėnesiai, tačiau jokių reformos žingsnių nematyti, nerandu nei teisės aktų pakeitimų ar komunikacijos šia tema. Turbūt visi planai atgulė į ministro apatinį stalčių?
Tad kaip nutiko, kad Lietuvoje nebeliko vietos mūsų sergantiems senoliams? Sveikatos apsaugos ministerija suskirstė asmenis, kuriems reikia slaugos paslaugų, į tris grupes: bendroji slauga, asmenys, sergantys demencija, ir vegetacinės būklės pacientai. Ir nubrėžė brūkšnį, kiek laiko šie asmenys gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tai yra – keturi mėnesiai ir taškas! Bet per keturis mėnesius demencija sergantis asmuo nepasveiks. Priešingai, liga tik progresuos. Ar neturėtų būti taip, kad tiek vegetacinės būklės pacientai, tiek demencija sergantys asmenys turėtų gauti stacionarias paslaugas, apmokamas iš PSDF, neribotą laiką? Juk ligai progresuojant, žmogui reikia vis daugiau ir daugiau sveikatos priežiūros paslaugų.
Maža to, Sveikatos apsaugos ministerija suplanavo skirti 91 mln. eurų ilgalaikei priežiūrai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos. Maždaug trečdalis jų skirta naujų demencijos skyrių infrastruktūros pritaikymui ir šių paslaugų plėtrai. Lietuvoje turėtų atsirasti 60 naujų skyrių, pritaikytų demencija sergantiems asmenims, po vieną skyrių turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje. Deja, daug investuojama į infrastruktūrą, kuria žmonės galės naudotis tik ribotą laiką. Nutilo kalbos ir apie tai, kad demencija sergantys žmonės turėtų gauti paslaugas nemokamai tiek, kiek jiems reikės, neribojant jų buvimo slaugos ligoninėse ir skyriuose iki 120 dienų. Panašu, kad liekame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kur paslaugos demencija sergantiems asmenims ribojamos.
Klausimų tik daugėja. Kas turi prisiimti atsakomybę, jog socialinės paslaugos žmonėms Lietuvoje yra neįperkamos dėl didžiulio privataus sektoriaus dominavimo? Kas gali atsakyti, kodėl mažėjant senstančios visuomenės galimybei rūpintis savimi valstybė neinvestuoja į globos įstaigų plėtrą? Kodėl paslaugos namuose nėra išvystytos ir atsiranda vis daugiau apribojimų šioms paslaugoms teikti, kuriuos, beje, tvirtina Sveikatos apsaugos ministras? Kodėl žmogus, sergantis nepagydoma liga, gali gauti paslaugas tik tam tikrą skaičių dienų? Ar už tai atsakingas sergantis asmuo? O gal medikai? Artimieji? O jeigu artimųjų nėra, ar toks žmogus senatvėje turi likti apleistas, pamirštas ir mirti patvoryje?
Kodėl slaugos ligoninės yra tapusios socialinių ir ekonominių problemų sprendimo vieta? Taip jau yra, kad slaugos ligoninėse vyrauja sezoniškumas, kuomet slaugos lovų užimtumas padidėja šaltuoju sezonu, o vasaros metu laikomi tušti skyriai. O jeigu paslaugos būtų teikiamos tiems, kuriems jų iš tiesų reikia, gal tada ir finansų turėtume pakankamai? O gal kaltas teikiamos paslaugos įkainis? Tikėtina, kad nustatę tinkamą paslaugos įkainį mes galėtume sukurti orias sąlygas senoliams, kai nereiktų dirbtinai riboti paslaugų teikimo laiko sunkiai sergantiems, o įstaigos turėtų pinigų sauskelnėms ir reikiamam personalo kiekiui užtikrinti? Tačiau šiandien gyvename taip, kaip patogu valdžiai ir sveikatos politiką formuojantiems politikams bei klerkams.
Manau, kad Lietuvoje demencija sergantiems asmenims, kurių sveikatos būklė tokia, jog jie nebegali gyventi savarankiškai savo namuose, paslaugos turi būti neribojamos. Deja, bet dabar sveikatos priežiūros specialistai yra verčiami apgaudinėti sistemą ir gudrauti, kad nereiktų žmogaus išmesti į gatvę. Būtina toliau plėtoti slaugos paslaugas, kad jos pasiektų kiekvieną, gyvenantį namuose, kuriam šių paslaugų iš tiesų reikia. Slaugytojai ir padėjėjai nusipelno ne tik padorių darbo sąlygų, adekvačių darbo krūvių, bet ir oraus darbo užmokesčio.
Panašu, kad ilgalaikės priežiūros reforma žlugo! O dirbusiems ties šia reforma pritrūko politinės valdžios paramos, palaikymo, finansų arba tiesiog noro padėti Lietuvos žmonėms.
***
Rasa Kiūdytė yra Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ valdybos narė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.