Kelis pacituosiu: „Kai patyriau mobingą kolektyve, iš visų jėgų stengiausi atsilaikyti. Bet vis tiek atleido. Ir tu neįsivaizduoji, Rasa, kokia aš tada pasijutau laiminga! Tave turi atleisti iš darbo, kad suprastum, jog esi žmogus! Ką su tavimi padaro sistema, kad net tai sugebi pamiršti?!“ „Viskas, išeinu į pensiją. Žinau, galėjau dar dirbti, finansiškai bus sunku, tačiau man tarsi čakros atsivėrė, lyg koks rūkas nuo akių nuslinko. Pamačiau, kokios gražios spalvos gali būti dangus ir koks malonumas gali būti saulė ir vasara!“
Tačiau baisiausias (pakartosiu ir pabrėšiu – baisiausias! – nes jis nėra nei mano nuomonė, nei aš viskam pritariu) dalykas, kurį išgirdau iš pažįstamų pareigūnų, šokiruotų ne vieną. Jiems žinoma buvusi puiki pareigūnė, ne kartą apdovanota ir skatinta už nepriekaištingą tarnybą, didžiausia šalies patriotė, po tam tikro laiko pensijoje vos ne su ašaromis akyse pažįstamiems pratarė: „Aš nežinau, kaip man dabar gyventi, gal turėčiau prašytis politinio prieglobsčio Rytuose?“ Jei nežinočiau jos nevilties dydžio ir situacijos, manyčiau, kad išprotėjo. Nors… dažniau pagalvoju, jog stebuklas, kad ne. Stebuklas, jos vietoje, likti sveiko proto… Po ištuokos liko tik su vaiku. Pareigūnės pensijos pakanka tik mokesčiams. Neišgalėdama gyventi didmiestyje, rado sodybą kaime. Kur mažesni komunaliniai. Tik šast – ir kuro kainos pabrango kelis kartus. Tona pjuvenų briketų – šimtai eurų. Nusipirko porai mėnesių, o valgyti nebėra už ką. Puolė auginti ką tik galėdama: vištų, daržų, ožkų, triušių. Pati kepėsi duoną, kad tik nereiktų į parduotuvę… O kraštas – rusakalbių. Pažiūrėjo: vietiniai į Baltarusiją važinėja. Rimtai nesuprato ko. Pasirodo, kaip vietos baltarusiai paaiškino, priekabėlėje galima atsivežti durpių briketų iš Baltarusijos. Maždaug 700 kilogramų – už kelias dešimtis eurų. Dar kažkas tame krašte buvo pigiau. Iš nevilties pabandė nuvažiuoti – kaip vietiniai. Tiktai pasižvalgyti... Tokio mėnesio, kad sudurtų galą su galu, kaip pasakojo draugams, beveik nebuvo. Savo mažyčiame ūkyje triūsė nuo tamsos iki tamsos. Ir studentui pieno, sūrio ar daržovių įdėdavo. Niekuo daugiau padėti neišgalėjo. Ir staiga sugedo jos senutėlis, dar tebedirbant policijoje įsigytas automobilis. Reikia variklio remonto. Apie kosmetinius patvarkymus nėra ką ir kalbėti. Pirko „naują“ už skolintus net du tūkstančius eurų. Tai buvo labai brangus pirkinys. Tačiau ją apgavo, ir mašina nevažiuoja... Kaip be automobilio atsivežti papildų, pašarų savo maitintojai ožkai, vištoms? O pas gydytoją į miestą? O tvarkyti reikalus? Autobusas važiuoja retai, kol pasieksi sostinę ir reikalingas įstaigas, kol grįši – ūkis liks nežiūrėtas, ožka laiku nepamelžta... Ir nepamirškime, kad čia kalbame apie visišką miestietę. Kuri maistą užsiauginti išmoko spiriama didelio reikalo... Ir staiga ekologija susirūpinusi valdžia pranešė, kad tikrins tokių, kaip ji, pasenusius „dūmingus“ automobilius, naikins technines apžiūras, žodžiu, ir tūkstantinė skola, ir mašina nevažiuoja, ir kažkaip ją sutaisius, jos eksploatacija nebus galima dėl pačios mašinos... senatvės...
Ir tuomet ji prisiminė, kaip apsilankymo kaimyninėje šalyje metu matė iš supuvusių, dūmijančių, baisių automobilių išlipančius žmones prie parduotuvių. „Įsivaizduojate: jų niekas nepersekioja, kad automobilio sparnas aprūdijęs, kad mašinai jau turbūt šimtas metų ir visai „netvari“, – buvusiems kolegoms su liūdesiu, beveik desperacija pasakojo Lietuvos garbingai į pensiją išleista ir labai tvariai bei ekologiškai gyvenanti pareigūnė. Jos ožka su penkiomis vištomis (nežinau, neskaičiavau ūkio) negeneruoja jokio plastiko, jokių atliekų. Jos šiltnamyje auga ekologiškiausiomis trąšomis tręštas pomidoras... Ir ji turi bijoti artėjančio kūrenimo sezono bei lyginti durpių briketų (tiek ji, tiek kiti suprantame, kad taršaus kuro) kainas pas baltarusius su kainomis Lietuvoje? Ar ji turi gėrėtis tokia nesąmone kaip galimybė be panikos gatve pravažiuoti su aprūdijusiu ir dūmijančiu automobiliu? Nesąmonė! Visi suprantame, kad nėra ten kuo gėrėtis.
Ir ji niekada gyvenime nebūtų ištarusi žodžių, kokius ištarė... Niekada ji taip ir nepadarys. Ir net taip negalvoja. Tačiau į kokią desperaciją turėjo būti įstumtas mus nuo nusikaltėlių saugojęs ir gynęs žmogus, kad tos desperacijos akimirką kažką panašaus pasakytų? Mes visi – ir aš, rašanti šiuos žodžius, ir ta buvusių kolegų pažįstama buvusi pareigūnė, ir tie buvę kolegos – suprantame. Blogai ne pas mus. Blogai pas Batką. Atsilikusi, ekologijai dėmesio negalinti skirti šalis. Kurioje tokie menki atlyginimais, kad jos žmonės veržiasi čia uždarbiauti. Tai todėl pas juos pigus taršus kuras ir nedraudžiama važiuoti su vos krutančiu automobiliu. Atgal į tuos sovietinio vaizdo laikus nenorime. Ir suprantame, kad buvusios pareigūnės gyvenime supuolė daugiau desperatišką padėtį nulėmusių aplinkybių: vienišo asmens padėtis (dviese šeimoje, sudėjus pajamas, gyvenama lengviau, o esant „antrai pusei“, ir automobilį gal galima remontuoti pigesniu būdu – namuose). Galinčių paremti giminių neturėjimas... Bet vis tiek šios moters istorija ir desperatiškas pareiškimas buvusiems kolegoms mane sukrėtė iki širdies gelmių.
Kodėl papasakojau šias istorijas? Nes pati galėjau pavirsti į darbe perdegusią, neįvertintą, anksčiau laiko praradusią sveikatą pareigūnę, kokia būdama ir pensijoje negalėčiau atsikvėpti ar pasijusti oriai. Dešimtį metų buvau policijos kriminalistė, nagrinėjau sudėtingiausias bylas. Nors dirbau taip, kad pamiršdavau ir pavalgyti, ir atsiliepti į artimųjų skambučius. O į darbą ateidavau bene anksčiausiai (tam, kad galėčiau kuo anksčiau pradėti darbuotis). Grąžos buvo mažai. Atlyginimas menkas, bylų kalnai, etatų trūko, o pasitenkinimo toks darbas nenešė: visą laiką slogi atmosfera, kai žmonės, su kuriais tenka susidurti, tirti nusikaltimus, nusiteikę priešiškai. Tyriau ekonominius nusikaltimus, tačiau šiurpiausios smurto istorijos, lavonų nuotraukos ir tokių bylų aptarimas lydėjo kiekvieną dieną. Iš tarnybos išėjau prieš aštuonerius metus, tapau nekilnojamojo turto brokere, tačiau kolegų ir jų likimų negaliu pamiršti. Kaip ir negaliu liautis galvojusi, kad beveik kiekviena reforma Vidaus reikalų sistemoje tik blogino padėtį, o pasilikusi ilgiau galėjau tapti sveikatą praradusia, viskuo nusivylusia ir vos suduriančia galą su galu. Kaip gali būti, kad policijos pareigūnų socialinės garantijos vis dar nėra sulygintos su karių socialinėmis garantijomis? Juk karo atveju policijos pareigūnai jungtųsi prie krašto apsaugos sistemos, ir man sunku įsivaizduoti už menką atlyginimą triūsiančius tėvus ir motinas (vyrų ir moterų policijoje dirba apylygiai), kurie kiekvieną dieną patiria stresą, neretai ir mobingą, pavojus savo tarnyboje. Kurie privalo išlikti mandagūs net su tais, kurie juos plūsta ir įžūliai nevykdo nurodymų; kurie nešasi tą stresą vakarais į šeimas... O karo atveju su ginklu gintų Lietuvą bei vykdytų visus, ir pavojingiausius, nurodymus. Ir jų atlyginimas yra mažesnis už pardavėjo atlyginimą! Dažno pareigūno jis nesiekia nė tūkstančio eurų. Šiuo metu siekiama panaikinti dar vieną pareigūnų privilegiją (jei taip galima pavadinti) – galimybę išeiti į pensiją po 20–25 metų, kaip seniau. Planuojamas naujas kriterijus – pensija nuo 55 metų amžiaus. Tačiau kaip galima vertinti ne pareigūno stažą, o jo amžių, jei tokiame darbe dirbant, pensijos galima ir nesulaukti. Ne tik tiesiogine žodžio prasme. Policijos pareigūnai privalo atitikti tam tikrus sveikatai ir fiziniam pasirengimui keliamus reikalavimus. O kiek žinome, tarkime, 50-mečių su sveikais stuburais, idealia širdies ir kraujagyslių sistema? Ir net jei iš paskutiniųjų stengsis palaikyti formą ir puikiai maitintis, kad kuo ilgiau išliktų sveiki ir nebūtų pašalinti iš tarnybos po CMEK išvadų kaip nebetinkami, policijos pareigūnai turi ir pakankamai uždirbti (egzistuoja ryšys tarp socialinės padėties ir sveikatos būklės). Ir privalo turėti puikias reabilitacijos galimybes, tačiau jos pastaraisiais metais, mano žiniomis, tik blogėjo.
Net LR vidaus reikalų ministerija pripažįsta, kad pareigūnų kasmet mažėja. Tai yra, tarnybą palieka daugiau, negu ateina naujų. O personalas senėja. Ministerijai pavaldžiose statutinėse įstaigose šeštadalis pareigūnų yra vyresni nei 50 metų. Beje, vyresnioji karta, pasižymėjusi idealizmu ir kantrumu, o iš savo menkų atlyginimų pirkdavusi darbo priemones, pamažu traukiasi iš sistemos. Jaunimas visiškai kitoks. Atėję į tarnybą, pirmiausia klausia, kiek uždirbs. Dažnas, išgirdęs, kad atlyginimas vos viršija minimumą, apsisuka ant kulno.
Šalies išorės saugumas ir vidaus saugumas labai susiję. Todėl valdžios dėmesys policijos pareigūnams, jų aprūpinimui, motyvavimui neturi būti apsimestinis. Reformų, kurios vadinasi „viską darome, kad jums būtų geriau“, o gaunasi „oi, ir vėl kažkaip gavos blogiau“, laikai praeina. Nejuokinga. Taip pasakyčiau apie padėtį, į kurią stumiami pareigūnai, o tuo pačiu ir mūsų saugumas bei šalis. Pinigų man pakanka, į politiką atėjau tam, kad man pažįstamos srities problemos būtų sprendžiamos iš tikro, o ne sukeliant dar didesnes nei buvo.