Daugelį metų kaip NT ekspertė stebėjau valdžios institucijų uolumą, kovojant prieš neteisėtas statybas. Viešai, su pompa nugriauti: Vilniaus taboras, Nidos restoranas, žmonėms atvertas Laurų kvartalas. O prieš grėsme nacionaliniam saugumui pripažinto Jurijaus Borisovo neteisėtus statinius – pareigūnai bejėgiai. Pasižiūri graudžiai į apsaugą, apsigręžia ir išvažiuoja. Spėju, bijo. „Novičioko“, „netikėto insulto“, Havanos sindromo.
Griežtai saugoma pono Borisovo imperija – sostinės pašonėje. Esu beveik tikra: ne rekreacijai skirtus statinius saugo šio pono cerberiai. Ten gali būti ruošiamos, apmokomos kovotojų grupės. Pastarosios galėtų būti aktyvuotos kelti neramumus šalies viduje. Galbūt – įrengti amunicijos sandėliai. Kad būtų galima apginkluoti, tarkime, kaip pabėgėlius nuo Rusijos, Baltarusijos režimų įsileistus arba kaip darbininkus pasikviestus užsienio agentus. Norėčiau būti neteisi. Bet absoliutus šalies bejėgiškumas prieš J. Borisovo valdų apsaugą iškelia esminį klausimą: ar ši šalis dieną X gali mus apginti?
Kaip savo srities žinovė, kaip buvusi pareigūnė nemėgstu tuščių kalbų. Kalbėkimės faktais. Kauno savivaldybė – ačiū jai už lyderystę šalies mastu – paskelbė, kad prisidės prie gyventojų saugumo. Padės įsirengti saugias patalpas rūsiuose po daugiabučiais.
O kas sakė, jog Kaunas (ar visa šalis) būtų puolama tuo būdu, kokį regėjome Ukrainoje pirmosiomis karo dienomis prie Kyjivo?
Skaičiuojame kilometrus, kiek nuo Baltarusijos sienos iki sostinės, Kauno. Katastrofišką žalą valstybei galima padaryti, net neįvedant kariuomenės. Vieša paslaptis: branduolinis ginklas ir kita didžiulės griaunamosios jėgos ginkluotė yra Kaliningrade, Baltarusijoje. Nespekuliuokime pavadinimais tų raketų ar ginkluotės formų, kurie pajėgtų sugriauti, pavyzdžiui, Kauno hidroelektrinę. Nesuteikime malonumo priešui. Parodykime, kad žinome problemas ir esame pajėgūs jas spręsti, kol neįvyko tragedija, panaši į Kachovkos užtvankos susprogdinimą. Kol kauniečiai slėptųsi pagerintuose rūsiuose, gali būti, jog kaip tik reiktų lipti į aukščiausius savo miesto medžius ir pastatus.
DĖMESIO: kilus karo ar teroro akto grėsmei, Kauno marių neįmanoma skubiai išleisti!
Kiekvieną žodį galėčiau pagrįsti dokumentais. Kauno marias visiškai ištuštinti galima apytikriai per pusę metų. Optimistiniais duomenimis, iki saugaus lygio vanduo būtų nuleistas maždaug per parą. Armijos telkimą pasienyje galima pastebėti, likus mėnesiams iki invazijos. O štai priešui nusprendus „nuspausti (raketos paleidimo) mygtuką“, reikalingo pasiruošimui laiko tarpas sutrumpėja iki nesuvokiamai menko. Kol kas niekas nepatvirtino, kad Lietuva, kaip, tarkime, Izraelis, turi geležinį kupolą – puikiai apsaugotą dangų. Remiantis viešai prieinama informacija, dėl šio tikslo dar tik stengiamasi. Grįžkime prie baisiausio galimo scenarijus, kuris – duok, Dieve – niekada neįvyks.
Atidarius visas pralaidas, turbinas, iš Kauno HE per sekundę galima maksimaliai išleisti apie 4000 kubinių metrų vandens. Kadangi mariose jo yra apie 500 milijonų kubinių metrų, griuvus užtvankai, tokia masė paplūstų į miestą. Bangos aukštis siektų apie 20 metrų, jos sklidimo greitis 10 kartų viršytų vidutinį pėsčiojo greitį. Automobiliu iš miesto kai kurių mikrorajonų galima būtų ištrūkti, jei nebūtų jokios spūsties ir kliūčių. Banga iš pradžių sklistų 15 metrų per sekundę greičiu, arba 54 km/val. Po minutės ar dviejų minėto aukščio banga būtų Petrašiūnuose, po maždaug 10 minučių jau žemesnė, 14 metrų aukščio, banga pasiektų Panemunę. Netrukus griaunanti masė pasiektų Kauno centrą, senamiestį. Jei kam įdomu, ar gilu būtų centre, kur sutelktos valdžios institucijos, tai taip. Išsigelbėti galima nebent ant rimtų daugiaaukščių stogų, nes banga būtų 12 metrų. Senamiesčio ir centro namai atsidurtų po vandeniu. Vilijampolėje jau būtų „visai negilu“ – tik 7 metrai... Vanduo, keliaudamas link Kuršių marių, pradėtų slūgti tik po daugiau nei 6 valandų.
Ar, jei prasidėtų karas, yra saugi Lietuvos sostinė? Jei ji būtų visiškai saugi, gyventojai seniai būtų gavę žinių, kokiais keliais ir būdais bei kuria kryptimi geriausia ją palikti. Viešai prasprūdusi žinia, jog moterims ir vaikams, prasidėjus karui, reiktų palikti Lietuvą, yra aiškus įrodymas to, jog čia nebūtų saugu. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, tarp pareigūnų neoficialiai sklandė kalbos, jog Vilnius yra neevakuojamas miestas ir kad praktiškai jį reiktų uždaryti. Kodėl? Jog netrukdytų į pagalbą vykstančių karinių dalinių judėjimui. Sakykime, Kauno HE nieko nenutiko ir masė Estijos, Latvijos, Kauno ir kitų mūsų didmiesčių gyventojų, įskaitant vilniečius, pajudėtų link vienintelio išvažiavimo į karo neapimtą teritoriją – link Suvalkų koridoriaus. Milijonai automobilių įstrigtų spūstyse, taptų puikiais taikiniais, o priešinga kryptimi – į Lietuvą – bandančios judėti NATO pastiprinimo kolonos stotų dėl priešpriešiais skubančios lavinos (iki šiol Lenkijos link vedantys keliai yra menko pralaidumo). Tos NATO kolonos taptų tokiais pat lengvais taikiniais priešui, kaip drąsiai į Kyjivą judėjusių rusų kolonos, kai prasidėjo 2022 m. vasario invazija. Todėl lieka arba visiškai stabdyti gyventojų (iš)judėjimą iš šalies, kad netrukdytų NATO pajėgoms, arba palikti viską savieigai ir stichiškam bėgimui.
Kai skaitome, kokius patarimus gyventojams suteikia civiline sauga turintys rūpintis specialistai, nei galimų evakuacijos krypčių, nei kažko konkretesnio už „išgyvenimo kuprinės“ turinį nesame matę. Trauktis į Lietuvos kaimus, miškus galėtų nebent stipriausieji ir turbūt – pėsti. Dar tektų įveikti upes, nes tiltų greičiausiai neliktų. Net jei moterys ir vaikai su neįgaliaisiais, senoliais paneštų ne tik save, bet ir keliolika–dvidešimt kilogramų sveriančias kuprines, nėra milijonų sodybų (tiek šeimų gyvena didmiesčiuose) ir sodybėlių, kur, kaip kad buvo per Antrąjį Pasaulinį karą, galėtų užsukti nuo bombardavimų bėgantys ir maisto ieškantys miestiečiai. O gal nereikia bėgti? Niekas nežino, kokios „nuotaikos“ būtų Lietuvą puolantis priešas. Jei būtų linkęs palikti civilius – moteris, senelius, vaikus ir neįgaliuosius – gyvus, kolektyvinės apsaugos statiniai yra išeitis, nors ir laikina.
Jei priešas ketintų įgyti teritoriją be gyventojų – tie administraciniai pastatai, mokyklos ir kiti specialiu ženklu žymimi statiniai taptų taikiniais, kur vienu metu galima sunaikinti kuo daugiau vietos žmonių. Nes tikrų slėptuvių Lietuvoje beveik nėra.
Lietuvių mėgstamas savęs raminimo posakis, kad „kaip bus visiems, taip ir mums, nusiraminkime“, man kelia pagrįstą susirūpinimą. Karo atveju, Lietuvos Vyriausybė, jei tikslios mano gautos žinios, ruošiama dirbti iš užsienio, iš ten saugiau vadovauti Lietuvos gynybai.
Kol užsienio reikalų ministro šeima kuriasi gyvenimą užsienyje, natūralu, jog lietuviams dar labiau neramu. Iš įsigyto turto kainos kaip nekilnojamojo turto ekspertė galiu pasakyti, jog tai ne šiaip atostogų būstas, tai iš esmės šeimos namai, pritaikyti gyventi pastoviai.
Ar mane vieną kamuoja nuolat girdimas propagandos fonas, kai pasigendu tikros, stiprios, analitinės informacijos? Kai reikalingos ekspertinės žinios ir konkretūs sprendimai Lietuvos žmonių labui? Kol skaitėme apie tikras ar tariamas priešo ligas, apie jo susilpnėjimą, iš tiesų vyko kiti dalykai: priešas stiprėjo ir jau gamina ginklus, amuniciją ne tik frontui, bet ir pildo sandėlius.
Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, vėl sulaukiau skambučio su prašymu patarti, kur investuoti užsienyje, jog – dėl visa ko – žmogus turėtų, kur saugiai gyventi su šeima.
Prieš mėnesį padėjau klientams parduoti vieno kambario butą, kurį buvo įsigiję dukros studijoms. Nors dukra ir toliau studijuoja, bet butą jau tik nuomosis. Jos ateities svajonių namai, jos vilnietiškas būstas virto pinigais, už kuriuos šeima pirks (gal jau nusipirko) butą Ispanijoje. Pabėgimui nuo karo.
O juk tai – išsilavinę, pasiturintys žmonės, kurie abejoja mūsų šalies saugia ateitimi artimiausiais metais.
Kiekvieną dieną išgirstu apie jau išvykusius žmones, visi – dėl karo grėsmės. Būna, tenka pardavinėti ir paskutinį šeimos būstą, kai nutaria tiesiog emigruoti. Ir ta emigracija jau nebėra tokia, kokią mes įpratę daugybę metų matyti – kai žmonės, ieškodami duonos, išvykdavo triūsti juodų darbų. Apie juos kai kas iš valdžios tarpusavio pokalbiuose ciniškai sakydavo: ir gerai, kad išvyksta nevykėliai, neišsilavinę, jie nebebus Lietuvai našta, nereiks išlaikyti bedarbių.
Dabar viskas yra kitaip. Išvažiuoja finansiškai stabilūs, stiprūs žmonės; išvažiuoja dažniausiai su mažais vaikais, vejami baimės, tiesiog traukiasi ten, kur saugiau. Netenkame dalies ekonomikos variklio, parduodami namai, stabili gerovė kuriama kitur.
Lieka tikėtis, jog rusas to, ką aš kalbu, nežino. Be abejo, tai sarkazmas, nes apie mūsų silpną gynybinę poziciją, apie besiriejančius svarbiausius politikus žino visi. Vilniečiai lyg ant parako statinės, lošiantys loterijoje, kiek dar pavyks išgyventi, nes ne klausimas, ar rusai puls. Klausimas, kada puls. O politinis fonas neįkvepia pasitikėjimo.
Mums, paprastiems mirtingiesiems, nėra paprasta susikurti atsarginį gyvenimą svetur, tyliai įsigyjant prašmatnius namus. Nepaprasta (neįmanoma) paruošti vaikus užsienio rinkai privačiose mokyklose. Mums tenka laukti ir melstis, atitolinant, kas neišvengiama, tikintis, kad dėl kažkokio laimingo atsitiktinumo pavyks pasprukti, būti toliau ar saugiai išvežti vaikus.
Ką daryčiau valdžios vietoje? Liaučiausi meluoti. Baigčiau svaičioti apie tvarumą ir tvarumo tvarumą, stabdyčiau pinigams susižerti skirtus, bet visuomenei visiškai nenaudingus projektus. Nebūčiau draudusi sostinėje žmonėms (kai jau vyko Ukrainoje karas ir priešas neslėpė ketinimų atsiimti visas valdytas SSRS teritorijas) kūrenti pigiausią įmanomą vietinį kurą, verčiant juos jungtis arba prie elektros tinklų, arba prie dujotiekio. Minėti energijos šaltiniai – nepatikimi, infrastruktūra lengvai sugriaunama ir mums gali tekti naudoti vietinį kurą. O tai yra ir malkos, ir biokuras, ir – galiausiai – durpių briketai. Mes kasdien pasakojome žmonėms apie karo grėsmę ir beveik neišvengiamumą, bet tuo pat metu skiedėme apie kovą prieš klimato atšilimą, kažkodėl bandydami prievarta atjungti sostinę, jos pakraščius nuo vienintelių patikimų šilumos šaltinių: uždrausti iš pradžių vietinį kurą, paskui – net ir židinius ar krosneles. Bet tos krosnelės sostinės gyventojų namuose gali būti paskutinės šilumos „stotelės“ alkaniems ir sužvarbusiems daugiabučių gyventojams. Iki kurių jie dar pajėgtų ateiti.
Tad liaukitės vienąkart meluoti sau ir kitiems: arba prioritetas – šalies saugumas ir grėsmės, artimos bei tikros, arba tikroji grėsmė yra kokios nors pempės išnykimas pelkėje (projektai, projektėliai); grėsmė – ašigalyje tirpstantis ledynas. Arba grėsmė – galimi sprogimai ir jų keliamos į atmosferą tonos kenksmingų dulkių, nuo kurių karo zonose net užtemsta dangus, arba grėsmė – užsilikusi kietojo kuro krosnelė sostinės pakraštyje su jos dūmeliu...
Teisingai sudėlioti prioritetai ir valdžios sprendimai gali visiškai pakeisti situaciją: normaliai pasiruošę, tinkamai nukreipę lėšas, susitvarkę su „lošėjais“ ir su korupcija, mes būtume daug stipresni. Keturi procentai gynybai gali nedaug padėti, jei už juos kažkas vėl pripirks, kaip praeityje buvę, „auksinių šaukštų“. Tai įsivardykime tikrąsias grėsmes, atmeskime į šalį kvailus ginčus, nereikšmingus projektėlius, sutvarkykime korupciją ir viduje jau įleistas nacionaliniam saugumui kenkiančias pajėgas. Baikime rietis visi: nuo piliečių iki valdžios viršūnių. Tokia Lietuva išgyvens. Tokiai nereiks emigruoti. Ir tokios linkiu sau ir savo vaikams.
***
Rasa Pavarienė yra Buvusi pareigūnė, NT ekspertė, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.