Kaip buvusi policijos kriminalistė susisiekiau su pažįstamų bendruomene; ketinau rašyti ramiai ir be aistrų (ir pamėginsiu tai daryti). Tačiau kartais norisi šaukti: „Negi nematote, kad Tėvynė ir taip pavojuje?!“ Šalies vidaus saugumas, kaip ir išorės saugumas – nacionalinio saugumo sudedamoji dalis. Į kokią dar sritį įsileisime užsieniečius, jei juos ketiname įdarbinti netgi statutinėje valstybės tarnyboje? Ar jau belieka tik paprašyti, kad kas nors iš užsienio „pavairuotų“ pačias aukščiausias šalies institucijas – Valstybės saugumo departamentą, ministerijas, Seimą, Prezidentūrą?
Štai ką papasakojo vidurinės grandies pareigūnas, policijos sistemoje dirbantis beveik 20 metų: „Neišeinu iš darbo tik todėl, kad vis dar kamuoja atsakomybė ir mintys, kas dirbs, jei visi išeis.“ Kaip turėjo būti paveiktas šis žmogus, kad atsakomybę likti darbe pavartojo kartu su žodžiu „kamuoja“? Savo atsakomybe Tėvynei ir jos žmonėms mes turime didžiuotis, ir absoliuti dauguma didžiuojasi. Kol... išgirsta dar vieną iniciatyvą, skirtą tik pabloginti jų padėtį...
Pareigūnas, Lietuvos Respublikos pilietis, prisiekia tarnauti Tėvynei. Jis duoda priesaiką Lietuvai ir jos žmonėms. Užsieniečio tėvynė – ne Lietuva, jis jos ginti negali ir niekada negalės. Net jei imsime kaip pavyzdį iš trečiųjų šalių atvykusius, skurdžiausius imigrantus, kuriems dešimt eurų atitinka aukso kalno vertę. Mirties akivaizdoje tie pinigai neįkvėps ginti svetimos žemės ir svetimų „brolių“.
Supranta pareigūnai, jog imigrantų įdarbinimas vidaus reikalų sistemoje bus tik svarstomas. Bet, kad ir kaip būtų, panašu, jog dirva tam jau ruošiama. Juk ir beprotiškiausioms idėjoms reikia laiko – jas prisijaukinti.
Deja, nėra atmesta ir karo grėsmė, kai turime už sienų tokius veržlius kaimynus.
Policijos pareigūnai, karo atveju, pirmieji prisijungia prie krašto gynybos, tai yra, šalies ginkluotųjų pajėgų. O kas tada? Ar per karą svetimtaučiui kolegai tikrai norėtume atsukti nugarą? Net nežinodami, kokiais motyvais remdamasis jis į ją gali suvaryti peilį. Kiek tarp atvykėlių rastųsi išdavikų?
Net jei kalbėtume apie pareigūnus iš buvusių sovietų valstybių, turime atsiminti, kad žmonės yra skirtingo mentaliteto, laikosi skirtingų papročių ir tradicijų. Kai kuriose šalyse vis dar norma „užvožti“ ne tik žmonai, bet ir vaikams. Rezonansiniai nusikaltimai, kai net ir kai kurių tų šalių ministrai suimti nustemba, jog negalima buvo mirtinai sumušti žmonos, rodo mūsų atotrūkį nuo tokios (anti)kultūros.
Tiesą sakant, ir šiomis dienomis, kai pareigūnai atvyksta į iškvietimą dėl smurto šeimoje, neretas kitakalbis asmuo nuoširdžiai nustemba: ko iš jo nori policija, jei jis tik „paauklėjo“ savo moteriškę kumščiu, kai ji per ilgai kažkur užtruko. Nedrįstu teigti, jog mažiau smurtauja lietuviai. Tiesiog žiūrintys lietuvišką televiziją, skaitantys lietuvišką žiniasklaidą bent jau žino, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuriame jo „tradicijos“ nėra nei gerbtinos, nei nebaustinos.
O ką daryti, kai žmogus pasinėręs į visai kitokią kultūrą, kurioje „nieko blogo“ smurtauti? Nes ir jo tėvas „auklėjo“ kumščiu motiną, ir jo vaikai taip „auklės“ savo žmonas? Ir tai net ne kitakalbių ir ne atvykėlių bėda. Egzistuoja kultūriniai skirtumai. Ar bus objektyvus iš, tarkime, Afrikos, Azijos atkeliavęs, kitą tikėjimą išpažįstantis asmuo, kai jam reiks vykti į iškvietimą ir kažkaip reaguoti į smurtą šeimoje?
Galiausiai, mūsų kraštas tikrai ypatingas, daugelis iš mūsų arba turime alkoholiką giminaitį, arba matėme pragertus kaimus; žinome, kaip vyksta konfliktai, kaip juos spręsti. Lietuvis pareigūnas yra augęs mūsų terpėje ir matęs mūsų mentalitetą iš arti. Niekad joks atvykėlis užsienietis nesupras mūsų mentaliteto, kaip ir mes iki galo nesuprasime kitos šalies. Ne be reikalo žmonės, dešimtmečius pragyvenę kitose šalyse, svajoja apie gimtinę ir savas šaknis.
Prisiminkime ir tai, jog ruošiama nauja tvarka – parengti policijos pareigūną per 9 dienas. Tai yra, pareigūnas, turintis, pavyzdžiui, teisės srities išsilavinimą, būtų paruoštas dirbti su bylomis per rekordiškai trumpą laiką.
Tai daroma, užuot motyvavus jau esamus pareigūnus likti; užuot pritraukus jaunus sportininkus, aktyvius jaunuolius į Lietuvos policijos gretas.
Reaguojantys į įvykius pareigūnai (atvykstantys į iškvietimą), liaudiškai tariant, spausdina ant ruloninio popieriaus, ant kurio dingsta rašalas. Tarp pareigūnų tai vadinama, dovanokite už išsireiškimą – tualetiniu popieriumi, tik tas žodis tariamas grubiau, iš „š“ raidės. Pareigūnai šio popieriaus turi savo rankomis atsikirpti ir naudoti darbui...
Lietuvoje 2024-ieji metai…
Masiškai išeina pareigūnai. Ir aš juos suprantu. Gaila, apmaudu, bet nėra išeities. Ant likusių pareigūnų pečių gula laisvų etatų krūvis, bet be piniginio skatinimo, tiksliau, be adekvataus atlyginimo. „Popieriuje“ viskas gražu. Pareigūnas, išeinantis iš darbo ir dedantis pareiškimą, privalo būti pakviestas vyriausiojo policijos komisariato (VPK) viršininko, kad pastarasis išsiaiškintų priežastis, kodėl pareigūnas nusprendė palikti sistemą. Vadovas lyg ir turėtų pabandyti motyvuoti, ieškoti išeičių, kad policininkas liktų. Tarp mano pakalbintų pareigūnų, kurie savo noru išėjo, nebuvo tokių, kurie būtų sulaukę kvietimo pabendrauti, kuriuos kas nors mėgintų motyvuoti ar, galų gale, paprašytų nepalikti darbo. Vilniuje tokia situacija.
Kiek teko girdėti, šiuo klausimu Kaunas elgiasi atsakingiau ir Kauno VPK viršininkas atlieka savo pareigą. Anot pareigūnų, tą daro nuoširdžiai.
Jau pareigūnai galvojo, kad dugnas pasiektas po reformos prieš dvejus metus, liepos 1-ąją, kai visus pareigūnus apjungė, padaugino atliekamų funkcijų. Bet likę ir neišėję iš sistemos pareigūnai suprato, jog po ano dugno yra kitas dugnas, bus ir dar daugiau dugnų, nes valdžia dar turi fantazijos...
Kad neieškotume naujų dugnų kitose Seimo kadencijose, balsuokime atsakingai. Už tuos, kurie supranta sistemos skaudulius, kurie yra joje dirbę. Ir kuriems pareigūnas – didžiulė vertybė. Nes jis gina ir saugo mūsų visų ramų miegą.