Remigijus Lapinskas. Energetikos proveržis atbulomis

Situacija Lietuvoje jau po mėnesio gali būti pakankamai kraupi: masiniai darbuotojų atleidimai, poreikis kurti paramos ir kompensacijų schemas. Visa tai – dėl kylančių elektros kainų, kurios jau dabar tiesiogiai kerta verslui ir gyventojams. Panašu, kad pinigų paieška Vyriausybei yra visiškas iššūkis, todėl labai tikėtini socialiniai neramumai artėjančios žiemos ir aktyvaus nedraugų iš Rusijos veikimo fone. Ryškėja gana liūdnas artimiausios ateities paveikslas.

Kaipgi mes nusiritome iki tokios nestabilios situacijos? Manau, kad jau kelerius metus aukščiausi valstybės politikai, įskaitant buvusį Seimą ir Vyriausybę, yra pasimetę konceptualiai.

Ar valstybės įmonė, atliekanti energijos gamybos ir perdavimo funkcijas, turi tiekti maksimaliai pigią elektrą gyventojams ir verslui? Jei taip, tai tokiu atveju reikia užtikrinti tinkamą veiklos reguliavimą, kontrolę ir tuomet galėtume turėti konkurencingą, pigią energiją naudojantį verslą ir patenkintus gyventojus. Be abejo, valstybės dalis tokioje įmonėje turėtų būti šimtaprocentinė, nes privačiam investuotojui tokia energetikos įmonė, neturinti tikslo daug uždirbti ir negarantuojanti grąžos investuotojui, būtų neįdomi.

Galimas ir kitas variantas, kai tokiai energetikos įmonei keliamas tikslas uždirbti pelno, plėstis (ne tik Lietuvoje) ir vystytis, bet tuomet turėtų būti naudojami kiti rinkos ekonomikoje veikiantys instrumentai: kapitalo pritraukimas, akcijų pardavimas privatiems investuotojams, aktyvūs konkurentų ir sinergiją suteikiančių įmonių įsigijimai.

Bet ir tokioje situacijoje būtų labai daug monopolinį aspektą turinčių klausimų, kuriuos reikėtų nuolat spręsti ir reguliuoti: elektros kainos sudėties nustatymas, reguliavimas, kišimasis į konkurencijos su kitais privačiais energijos gamintojais procesą, užtikrinant lygiateisius jų santykius. Tačiau tokiu atveju dominuojanti energetikos įmonė traktuojama kaip įprastas verslas, be jokios specialios socialinės ir verslo sąlygas užtikrinančios misijos, tikintis, kad tarptautinė rinka, kurioje žaidžia toks „mūsų žaidėjas“, kilusius klausimus, tarp jų ir energijos kainą, sureguliuos.

Tikėtis galima, bet ar taip bus iš tikrųjų, pasakyti sunku. Tačiau situacija, kuri susiklostė dabar valstybinėje energetikos įmonių grupėje, yra nenaudinga tiek visuomenei, tiek verslui. Nėra aiški tos įmonės vystymosi kryptis ir visuomenei nėra žinoma, ar išsaugoti mažiausias elektros energijos kainas vis dar yra tikslas. Jei taip, tai kodėl toks tikslas, bent jau kol kas, nėra užtikrinamas?

Ar bus didinama privačios nuosavybės dalis? Kartu skaidriai atsakant į klausimą: o kaip iš viso ji ten ir kokiu tikslu atsirado? Kaip įmonė veiks, jei vis tik bus griežtai reikalaujama naudoti visas priemones, galinčias mažinti elektros energijos kainas? Kalbama apie plačius galimų elektros energijos kainų reguliavimo scenarijus ir būdus. Tai ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mažinimas, ir viršutinės kainų ribos nustatymas, ir lengvatinės paskolos, garantijos įmonėms ir net subsidijos, kurioms pinigų, kol kas neaišku, iš kur paimsime. Kalbama apie galimybę pasinaudoti tarpusavio susitarimais su valstybėmis, iš kurių Lietuva perka elektros energiją, tačiau tokių susitarimų pasiekti siūloma iki Naujųjų metų. Bijau, kad Lietuvoje yra labai daug įmonių, kurios nesugebės, vienaip ar kitaip nestabdydamos veiklos, iki tų Naujųjų metų išgyventi.

Akcentuočiau vieną esminį dalyką – greitą sprendimų priėmimą ir greitą jų įgyvendinimą. Kodėl to reikia? Manau, puikiai paaiškinau įvade į šį tekstą.

Pabaigai – tik spartus perėjimas prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros gamybai ir nuosavos gamybos didinimas Lietuvoje vertintinas kaip nuoseklus, garantuotas, ilgalaikis ir darnus sprendimas.

Šioje vietoje norėčiau ypač kritikuoti Energetikos ministeriją ir Vyriausybę dėl liepos 8 d. priimto „proveržio paketo“ vykdymo. Rugsėjis jau į pabaigą, tačiau visi projektai, susiję su saulės, vėjo, hibridinių jėgainių plėtra, yra sustabdyti, leidimai jų vystymui neišduodami, sąlygos prisijungimui prie tinklo nederinamos. Panašu, kad aukščiausias viršukalnes žadėjęs proveržis ritasi skardžiu žemyn. O gal būtent toks scenarijus ir buvo – proveržis atbulomis?

Šiame fone premjerės Ingridos Šimonytės ir ministrės Gintarės Skaistės kaltinimai verslui, kad reikia prisiimti daugiau rizikos, kad reikėjo anksčiau galvoti apie tai, kur ir kokią elektrą naudos, yra ciniški ir veidmainiški. Kas kitas, jei ne verslas visus tuos nepriklausomybės metus ir buvo varomoji atsinaujinančios energetikos „revoliucijos“ jėga ir vystytojas? Jei ne biurokratija ir vis sudėtingėjantis sprendimų priėmimo mechanizmas, manau, Lietuva jau šiandien 100 proc. galėtų gamintis sau tiek elektrą, tiek ir šilumą iš atsinaujinančių energijos šaltinių.