Remigijus Motuzas. Šimonytės Vyriausybės gėda – chaosas švietime

Premjerė Ingrida Šimonytė, pristatydama dabartinės aštuonioliktosios Vyriausybės programą 2020 m. gruodžio mėnesį Seime, pirmiausia paminėjo švietimą, pareikšdama, kad dar kadencijos pradžioje būtina „pasikloti bėgius ir pamatyti traukinį, tais bėgiais riedantį, ir turėti daugiau vilties, kad po ateinančių Seimo rinkimų kažkas tų bėgių neišrinks ir nenuties kitoje vietoje...“

Šiandien, baigiantis šios Vyriausybės kadencijai, akivaizdžiai matome, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje tie bėgiai nebuvo tinkamai nutiesti ir turbūt dėl to tas traukinys vos pajudėjęs įklimpo ir visai sušlubavo mokiniams, pedagoginei bendruomenei ir visai visuomenei sukeldamas didelį nusivylimą bei abejonę, ar valstybė apskritai dar veikia.

Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko švietimas atsidūrė gilioje krizinėje būklėje, yra atsakomybės ir elementarios vadybos stoka. Pagal kompetenciją atsakomybė už šią sritį tenka Švietimo, mokslo ir sporto ministrui. Per visą daugiau kaip 30 metų laikotarpį nebuvo nė vienos Vyriausybės, kad per kadenciją pasikeistų net 3 ministrai.

Bet ir šiuo laikotarpiu už ministerijos vairo buvę ministrai nesitarė ir neįsiklausė į ugdymo įstaigų vadovų, mokomųjų dalykų mokytojų, mokinių ir profesinių sąjungų nuogąstavimus ir siūlymus. Dar prieš prasidedant 2023–2024 mokslo metams visi skambino varpais, perspėdami, kad laikas sustoti, nes vienu metu pradėta per daug reformų, kurioms nepasirengta ir kad jos turės neigiamų padarinių ugdymo kokybei bei emocinei aplinkai mokyklose. Buvo siūlyta atidėti perėjimą prie atnaujinto ugdymo turinio, tarpinių žinių patikrinimo, nes nėra naujų vadovėlių, mokymo ir metodinių priemonių, o ir tam nėra parengta mokytojų, kurių katastrofiškai trūksta. Bet į tai tuometinis ministras Gintautas Jakštas nekreipė dėmesio, arogantiškai pareikšdamas, kad „už mokytojus aš nepasiruošiu“.

Vienuoliktokų ir valstybinių brandos egzaminų organizavimas, kai buvo supainiotos užduotys, dingo mokinių darbai, padaryta klaidų vertinant valstybinių egzaminų užduotis, dar labiau išryškino švietimo sistemos skaudulius. Tinkamai įvertinti situaciją ir užtikrinti, kad ateityje tokių nesusipratimų būtų išvengta, nebuvo ir kam, nes dar nesibaigus tarpiniams patikrinimams ir vykstant brandos egzaminams, ministro nebuvo daugiau kaip 2 mėnesius, o nuolatinio Nacionalinės švietimo agentūros vadovo – beveik pusę metų.

Nepasiteisino ir kitos valdančiųjų skubotai stumiamos reformos ir projektai. Užsibrėžto tikslo – sumažinti mokinių ugdymo atotrūkį tarp skirtingų mokyklų – nepasiekė ir praėjusiais mokslo metais pradėtas įgyvendinti „Tūkstantmečio mokyklų projektas“. Giriamasi, kad rugsėjo 1 d. startuoja vadinamasis įtraukusis ugdymas, kai specialiųjų poreikių vaikai galės rinktis artimiausią mokyklą. Ministerijos vadovybė pripažįsta, kad nėra sudarytos sąlygos įtraukiajam ugdymui organizuoti (trūksta švietimo pagalbos specialistų, neparengta materialinė ir techninė bazė), bet jokių išlygų daryti nežada.

Apmaudu, kad konservatorių ir liberalų reformos išdarkė mokyklų tinklą, vien šias metais likviduojant beveik 60 kaimiškųjų gimnazijų. Tenka tik apgailestauti, kad svarbiausias kriterijus yra lėšos, o ne mokinių gerovė ir interesai. Jeigu ir taip nykstančiuose regionuose nebeliks mokyklų, juose neliks ir jaunų šeimų ir galutinai sužlugdysime paskutinius kultūros ir sporto centrus.

Didėjant nepasitenkinimui esama situacija švietimo sistemoje, didžiuosiuose miestuose tėvai savo vaikams renkasi privačias mokyklas, kurių skaičius per pastaruosius metus labai išaugo. Švietimo privatizacija didina socialinę atskirtį ir sudaro nelygias galimybes visiems mokiniams siekti vienodo kokybiško išsilavinimo. Todėl atsiranda pavojus sukurti dviejų greičių išsilavinimo sistemą.

Vilniuje trūksta mokyklų, daugelyje miestų klasės yra perpildytos. Dėl nepakankamo finansavimo mažėja mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme. Apgailėtina situacija šiandien yra ir dėl vadovėlių: visiškai nėra parengtų chemijos, fizikos ir informatikos, o kai kurių mokomųjų dalykų – parengti nekokybiškai. Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad trūksta pedagogų beveik visose šalies mokyklose. Ministerija iki šiol taip ir nepasiūlė veiksmingų priemonių mokytojų [trūkumo – „Delfi“] problemai spręsti, jaunų žmonių skatinimui rinktis pedagogo profesiją ir mokytojo profesijos prestižui padidinti. Dalis mokytojų mokyklą palieka dėl varginančių neparengtų reformų, augančios biurokratinės naštos, patiriamo streso ir nestabilumo jausmo.

Keliamas klausimas, ar šiandieninėje situacijoje reikia švietimo sistemai reformos. Manau, kad jokių naujų reformų nereikia, nes reformos švietimą ir paskandino. Pirmiausia, dabartinė valdžia kiekvieną žingsnį vadina reforma ir viešai deklaravo, kad svarbiausias tikslas per savo buvimo valdžioje laikotarpį įgyvendinti kuo daugiau reformų. Tačiau dauguma tų reformų, kaip matote, startavo nesėkmingai dar labiau sujaukdamos švietimo sistemą. Todėl artimiausiu metu reikėtų stabilizuoti esamą padėtį – nepradėti naujų dalykų, neįvertinus esamos situacijos ir neištaisius tų problemų, kurios labiausiai kelia nerimą mokyklų bendruomenėms ir visuomenei. Svarbiausia, kad mokykla atsigautų po chaotiškų ministerijos vadovybės sprendimų.

Svarbiausias artimojo laikotarpio uždavinys yra užtikrinti, kad mokyklos būtų aprūpintos būtiniausiais vadovėliais, metodine medžiaga ir būtų išspręsta pedagogų trūkumo problema.

Natūralu, kad vykstant švietimo sistemos griūčiai, atsiranda abejojančių, ar apskritai įmanoma atkurti pasitikėjimą mokykla. Tačiau nežiūrint visų aplinkybių ir vertinimų, mes privalome ir galime tą padaryti, nes švietimas yra mūsų nacionalinės kultūros pamatas.