Remigijus Šimašius. JAV rinkimai turėtų mažiau jaudinti Europą

Būtent šiandien, JAV prezidento rinkimų metu, tinkama diena pripažinti realybę – JAV prezidento rinkimai Europai yra ir itin svarbūs, ir kelia nerimą. Ir tai ne vien dėl priežasčių, kurias paprastai įvardija Europos lyderiai. Europa tampa vis mažiau svarbi JAV – daugiausia dėl kintančios demografijos ir nykstančio europietiškų šaknų identiteto amerikiečių gretose. JAV gi vis labiau užvaldo Europos dėmesį. Šis susidomėjimas kyla dėl kelių esminių priežasčių, kurios visos susijusios su pačia Europa, o ne Amerika.

Pirma, JAV lenkia Europą ekonomine galia. Praėjusiais metais Europos Sąjungos (ES) dalis pasauliniame bendrajame produkte (BVP), pakoreguota pagal perkamosios galios paritetą, buvo 15,5 proc., palyginti su JAV 15,02 proc. Vis dėlto, nuo 2010 metų ES sukaupto BVP augimo tempas siekė tik 21 proc., tuo tarpu JAV augo 34 proc. Situacija dar akivaizdesnė JAV naudai, jei žiūrėsime į nominalųjį BVP: 2008 metais euro zonos ir JAV BVP šiandieninėmis kainomis buvo panašūs – atitinkamai 13,1 trilijono eurų ir 13,6 trilijono eurų. Praėjusiais metais euro zonos BVP buvo vos per 15 trilijonų, o JAV BVP siekė 26,9 trilijono.

Antra, Europa vis labiau priklauso nuo nedemokratinių šalių. Pavyzdžiui, su konkurencijos sunkumais susiduriančios Vokietijos gamintojai spaudžia nesiimti net pagrįstų ribojimų prieš Kiniją, bijodami atsakomųjų veiksmų.

Trečia, Europos įtaka mažėja net ir ten, kur visada buvo esminė – nustatant pasaulinius standartus. Pavyzdžiui, paskutinis ryškus ES pasiekimas priversti „Apple“ pasauliniu mastu pereiti prie USB-C įkroviklių. Tačiau, mažėjant Europos perkamajai galiai, tokią įtaką daryti vis sunkiau, nes technologijų įmonės renkasi išjungti tam tikras produktų funkcijas Europoje, o ne prisitaikyti prie ES reguliavimo patiriant neproporcingai dideles sąnaudas. Europoje santykinai mažiau inovacijų, tai pabrėžia ir Mario Draghio ataskaita. Vis dėlto, net ši ataskaita tradiciškai Europai nesugebėjo pabrėžti esminės problemos – susieti inovacijų trūkumo ir įmonių pasitraukimo iš Europos su per dideliu reguliavimu, o vietoje to ragina didinti valstybinį finansavimą, kuris jau dabar ES yra didesnis nei JAV.

Ketvirta, Europos susiskaldymas silpnina jos vaidmenį pasaulio arenoje. Pavyzdžiui, glaudūs Vengrijos ryšiai su Kremliumi išryškina vidinius nesutarimus, kurie kenkia Europos tarptautiniam stiprumui.

Penkta, karinė Europos priklausomybė nuo JAV kyla iš ilgos pacifizmo – tiksliau, aplaidumo – istorijos. JAV visada skyrė daugiau lėšų gynybai, o ir dabar, nepaisant dabartinio ES karinių išlaidų padidėjimo, tik nedidelė dalis ES šalių pasiekė JAV pagal išlaidų gynybai dalį nuo BVP, tad JAV vis dar sudaro du trečdalius NATO biudžeto. Ši priklausomybė turi ekonominį poveikį: dvi trečiosios ES karinių užsakymų šiais neramiais laikais tenka JAV įmonėms, o tik šeštadalis – europietiškoms. Įsivaizduokime pasaulį, kuriame ES išsprendžia šias problemas – Europą su stipresne ekonomika, mažesne priklausomybe nuo Kinijos ir kitų autokratijų, lanksčiu reguliavimu, didesne inovacijų dinamika, tikra vienybe ir kariniu savarankiškumu. Tokia Europa JAV rinkimus vertintų su kaimynės susidomėjimu, o ne per nuomininkės interesų prizmę.

Nepriklausomai nuo to, kas laimės JAV rinkimus, šie aspektai yra kryptis, juos Europa visų pirma turėtų įvertinti visuose savo politiniuose ir reguliaciniuose sprendimuose.