Robertas Šarknickas. Toks laikas, kad vėl reikia volunge šaukti ąžuole, akmeniu kelio gale

Kiekvienas iš mūsų savo širdyje nešioja Tėvynę. Ji – tai upės, pievos, miškai, kalba, tradicijos ir mes, žmonės, auginantys vaikus, kuriantys savo krašto gerovę ir vis dar tikintys Lietuva. Nors yra jau ir kitaip manančių, nusiviliančių. Negaliu jiems labai, iki negalėjimo, prieštarauti, nemažai tiesos yra, toje valdžios pravardžiuojamoje „antrojoje Lietuvoje“. Ir kas Sąjūdžio laikais galėjo pagalvoti, kad turėsime dvi Lietuvas: viena – Vilnius, o kita – likusi Lietuva.

Reikia pažymėti, kad tie, kurie iš Vilniaus Seimo rūmų ar save vertinantys kaip „labai aukštos kultūros“, patys esate iš regionų atėję, patys prisidedate prie valstybės gyvavimo, jūsų tėvai jus augino, maitino, mokė antrojoje Lietuvoje. Nėra pagarbu išsižadėti savo vaikystės, paauglystės gimtinės. Nes toks nekorektiškas elgesys tik parodo, kad esant grėsmei valstybei, ne tik tėvų išsižadėsite, bet ir Lietuvos, tad prisiminkite, iš kur patys atėjote, kas yra jūsų kaimas, miesteliai, miestai.

Begėdiškai linksmas dalykas, kad dalis politikų ar nusipelniusių žmonių, atėję iš provincijos į Vilnių, greitai pamiršo patys apie save, kad yra kilę iš regionų ir kad, neduok, Dieve, niekas nesužinotų, jog esu iš Šakių, Ignalinos, Alytaus, Kauno ar net kokio kaimo, tarkim, Naujosios Kirsnos iš Lazdijų rajono, Šeštokų seniūnijos.

Kodėl Naujosios Kirsnos kaimas – ten teko ne vienus metus lankytis, būta gražios vaikystės praeities, dabar nuvykstu aplankyti, pabūti bendruomenės renginiuose, aplankyti jau žilo plauko esančius senolius.

Naujojoje Kirsnoje gyvena darbštūs žmonės, padeda vieni kitiems laimėje ir varge, veža vaikus į mokyklas už keturių, penkių kilometrų mokytis, moko gerbti tėvus, dirbti žemę. Štai tokia man yra jų Lietuva, su savo požiūriu, kūryba, bendruomeniškumu ir meile savo kraštui.

Tam kaimui, kaip ir daugumai Lietuvos kaimų, ne pyragai gyventi dėl pakeltų Lazdijų rajono savivaldybės žemės mokesčių, jie pikti.

Sąžiningai prižiūri žemes, moka mokesčius. O kaip su Lietuva? Ar jie žemina ją? Jie nekeikia pačios Lietuvos, jie pyksta ant valdžios, bet nevadina Vilniaus pirmąja Lietuva. Net pykdami kaimo žmonės geba gerbti Tėvynę, nes ir Vilniuje dirba jų vaikai, kuria šeimas.

Ar kartais ponų valdžia Vilniuje pati neatrodo kur kas provincialesnė taip kalbėdama apie „antrąją Lietuvą“, kuri maitina visą šalį ir tą patį Vilnių? Dabar labai madinga net su pašaipa žeminti už Vilniaus ribų gyvenančius mūsų regionų žmones, net garbingą asmenybę, gimusią Prienų rajone, Važatkiemio kaime, poetą Justiną Marcinkevičių.

Poeto žodžiai tokioje netaikioje kai kurių Vilniaus ponų politikos padangėje vėl yra reikalingi: „Ašara, Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki? Nieko tavęs neprašau, tik nenutildama šauk, volunge šauk ąžuole, akmeniu kelio gale“. Dabar mūsų tautos tradicijos vis labiau nulietuvinamos – šeimos ir etninės tradicijos, lietuvių kalba, asmenybės niekinamos, „antroji Lietuva“ žeminama – ir apriboti, kardinaliai sumažinti finansavimai jaunoms šeimoms kurtis regionuose tam, kad Vilniuje dirbtinai būtų formuojamas milijoninis miestas, taip naikinant gilias regionų kultūros, šeimų gyvenimo tradicijas. Koks tikslas? Greičiausiai – kosmopolitinis, o gal narkotinis, kurį vis dar bandote pramušti Seime atlaisvindami narkotikų vartojimą šalyje.

Mūsų valstybės ateitis – mūsų pagarboje, mūsų rankose!