Pastaruoju metu Lietuvos viešajame diskurse išryškėjo vis stiprėjantis priešiškumas apolitiškumui ir pasyvumui – vis labiau pastebimos kampanijos dalyvauti rinkimuose, didėja politinis aktyvizmas. Tokios tendencijos apogėjus tikriausiai buvo pasiektas po 2022 metų Rusijos invazijos Ukrainoje – buvo pasiektas beveik universalus sutikimas, kad apolitiškumas rusiškos agresijos akivaizdoje iš esmės tėra pataikavimas okupantui. Šis požiūris primena daugelio filosofų diskutuotą apolitiškumo kritiką – kad ir kiek žmogus ar organizacija skelbiasi esantys apolitiški, jų neveiksmingumas irgi yra sąmoningas pasirinkimas.
Tokia mintis ganėtinai aiškiai buvo išreikšta italų marksisto filosofo Antonio Gramscio: „Visi žmonės yra politinės būtybės <...> Kiekvienas žmogus, kiek jis yra aktyvus, t. y. gyvas, prisideda prie socialinės aplinkos, kurioje jis vystosi, keitimo (keičia tam tikrus jos bruožus arba išsaugo kitus); kitaip tariant, jis linkęs nustatyti „normas“, gyvenimo ir elgesio taisykles.“ Iš principo nesu priešiškas šios pasaulėžiūros plėtrai mūsų visuomenėje – jau geriau būti niūriam ir informuotam nei laimingam ir naiviam. Tiesa, praktikoje šis požiūris turi tam tikrų svarbių niuansų. Verta pripažinti, kad atsakomybė už apolitiškumo sukeliamą blogį labai netolygi, kadangi ir visuomeninės galios svertai nėra tolygūs – vyriausybės pasirinkimas nesiųsti humanitarinės pagalbos galiausiai yra gerokai didesnis moralinis pralaimėjimas nei paprasto piliečio pasirinkimas tokios pagalbos neteikti. Būtent dėl šios priežasties aktyvistai dažniausiai ir tikisi pokyčių spausdami būtent tam tikras visuomeninės galios viršūnes – stambias kompanijas, politikus, vyriausybes. Viena tokių platformų, kurioje aktyvizmas pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo – „Eurovizija“.
„Eurovizija“, žvelgiant iš politinės analizės prizmės, yra galbūt vienas absurdiškiausių renginių žmonijos istorijoje: dešimtys šalių į konkursą siunčia muzikantus, kurie atstovauja valstybėms ir kuria šių įvaizdį viešumoje, gyvą renginį organizuojanti šalis gauna milijonus eurų pajamų iš turizmo ir teigiamos reklamos ir, nepaisant nieko, tikimasi, kad šį renginį vadinsime apolitišku. Pati „Eurovizijos“ struktūra taip pat yra giliai politiška – „didžiojo penketuko“ sistema įgalina labiausiai finansiškai prie Europos transliuotojų sąjungos (toliau – ETS) prisidedančias valstybes (Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Ispaniją ir Jungtinę Karalystę), suteikdama šioms šalims specialią dalyvavimo finale privilegiją, nepaisant paties kūrinio muzikinės kokybės ar publikos palaikymo. Apie „Eurovizijos“ balsavimo sistemos politiškumą irgi galima kalbėti amžių amžius: publikos ir šalių komisijų balsai vertinami tolygiai (būtent dėl šio amžiaus pirmo dešimtmečio Vakarų Europos šalių sukelto šaršalo, kad buvusios Rytų bloko šalys „viena už kitą balsuoja“), valstybės yra linkusios skirti aukštus balus savo kaimynėms arba istorinių ryšių turinčioms šalims, pastebimas ryškus tautinių diasporų poveikis viešajame balsavime. Net ir be struktūrinio „Eurovizijos“ politiškumo apskritai svarbu suprasti, kokią realią galią teikia šis konkursas – iškelti savo šalį, kurti jai naują identitetą ir dažnai – nusivalyti kruvinas dėmes.
Suprantant giliai politinį „Eurovizijos“ pobūdį, verta kritiškai išanalizuoti kai kurių blogiausią reputaciją turinčių šalių – Rusijos, Baltarusijos, Azerbaidžano ir Izraelio – dalyvavimą šiame tarptautinę reputaciją formuojančiame renginyje.
Rusija (kurios apgailėtinos reputacijos žmogaus teisių klausimais, manau, net neverta diskutuoti), rengdama 2009 metų „Euroviziją“, pusfinalio performansuose gavo galimybę pasauliui parodyti žaismingą ir nekaltą savo šalies portretą: tautiniai šokiai, šviesos ir, kad ir kaip būtų keista, karinis orkestras. Tos pačios kariuomenės, kuri prieš 9 mėnesius dalyvavo Sakartvelo invazijoje, lėmusioje šimtų mirtis, etninį kartvelų valymą okupuotose teritorijose ir priverstinį tūkstančių iškeldinimą. Pažangu, ar ne? Rusijai toliau leista dalyvauti konkurse net ir po 2014 m. okupacijų Kryme ir rytinėse Ukrainos srityse, būtent besislepiant po „apolitiškumo“ uždanga. Tiesa, 2022 metais ETS nusprendė, kad oficialus karo paskelbimas kitai šaliai jau peržengia apolitiškumo ribas. O kodėl tada Baltarusija buvo diskvalifikuota dar metus prieš Rusiją? Faktiškai – dėl žmogaus teisių pažeidimų ir Aliaksandro Lukašenkos režimo storžieviškumo metai po brutaliai represuotų protestų išsiųsti dainą, kurioje tyčiojamasi iš protestuotojų ir Europos Sąjungos. Tačiau atsižvelgus į šią situaciją iškyla naujas klausimas: jeigu šalys gali būti pašalintos dėl jų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, kodėl leidžiama dalyvauti Azerbaidžanui ir Izraeliui?
2012 metų „Eurovizija“ vyko Azerbaidžane. Azerbaidžano vyriausybės požiūrį į demokratiją tikriausiai geriausiai atspindi 2013 metų incidentas, kuomet buvo netyčia išleisti prezidento rinkimų rezultatai – dieną prieš patį balsavimą. Dar prieš šį skandalą valstybė nepasižymėjo dideliu pažangumu – šalis jau ilgą laiką reguliariai patekdavo į demokratijos ir žmogaus teisių indeksų žemumas. Bet kuriuo atveju, 2012 metų „Eurovizija“ buvo galimybė įrodyti ką kita – nafta turtinga šalis, be pertraukos valdoma Alijevų šeimos nuo 1993 metų, siekė sukurti pažangų ir modernų įvaizdį pasinaudodama „Eurovizija“. Pinigų šiai kampanijai nepritrūko – perskaičiavus infliacijos įtaką ir įskaičius naujo stadiono statybų (kurių metu teko nugriauti gyvenamuosius namus) sąnaudas, išleista beveik 240 milijonų eurų. Renginio sklandumui užtikrinti grubiai susidorota su protestuotojais, areštuoti žurnalistai. Faktas, kad tiek pinigų ir pastangų išleidžiama vien tokiam renginiui, aiškiai parodo socialinę, kultūrinę ir politinę šio konkurso galią. Nepaisant besitęsiančių žmogaus teisių pažeidimų nuo tų metų, Azerbaidžanas ir toliau turi balsą didžiausioje Europos scenoje. Labiausiai tikėtina, kad priežastis tam yra gana liūdna ir ciniška – dauguma Europos vyriausybių vengia smerkti šios šalies veiksmus dėl jos kaip energijos tiekėjos svarbos. Galimas reikalas, kad dėl to ir viešumoje perteikiamo teigiamo Azerbaidžano įvaizdžio (būtent per tokias reklamines kampanijas kaip 2012 metų „Eurovizija“) ir pati Europos visuomenė mažiau žino apie šios šalies vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.
Izraelio istorija su „Eurovizija“ ir „minkštąja galia“ apskritai labai įdomi. Izraelis nuo pat savo įkūrimo 1948 metais patiria kone nuolatinę legitimumo krizę. Pačią valstybę faktiškai suformavęs 1948 metų karas (kilęs po Arabų lygos invazijos dėl nesutikimo Jungtinių Tautų Organizacijos – JTO – padalijimo planui) lėmė daugiau nei pusės tuometinės Izraelio ir Palestinos teritorijos gyventojų (700 tūkst. musulmonų) priverstinį pašalinimą ir tremtį iš savo gimtųjų kraštų (žinomą kaip Nakbą), šulinių užnuodijimą, 500 kaimų „depopuliaciją“, jų pervadinimus hebrajiškais vietovardžiais. Tokiais pagrindais suformuotai valstybei, apsuptai priešiškai nusiteikusių kaimynių, be galo svarbi kitų užsienio valstybių nuolatinė parama. SSRS perėjus prie proarabiškos pozicijos, nuo 1955 m. svarbiausia Izraelio užduotis buvo įtikinti Vakarų bloko šalis savo teisėtumu ir įrodyti, kad Izraelis yra lygiavertis jų partneris.
Didėjant pasipriešinimui Izraelio vykdomai politikai Vakarų šalyse, svarbu tapo ir viešosios nuomonės paveikimas. Vieną dalį šios strategijos galimą apibūdinti vadinamąja hasbara (apytiksliai verčiant – aiškinimo) taktika, pagal kurią siekiama išaiškinti Izraelio vykdomus veiksmus, o kitą dalį galima suprasti kaip labiau netiesioginį teigiamą Izraelio įvaizdžio formavimą. Vakarų šalyse ši reklaminė kampanija dažniausiai grindžiama teiginiais apie Izraelio demokratiškumą ir socialinį progresyvumą. 2011 m. rašytoja Sarah Schulman sugalvojo terminą „pinkwashing“, kuriuo apibūdino Izraelio vykdomą LGBT teisių pažangos įvaizdžio naudojimą kaip politinę priemonę, netiesiogiai pateisinančią smurtą prieš palestiniečius. Šis terminas tampa be galo svarbus suprantant Izraelio istoriją su „Eurovizija“. 2019 m. Tel Avive vykęs renginys buvo viena daugiausia LGBT+ žmonėms dėmesio suteikiančių „Eurovizijų“ – laidos vedėjas Assis Azaras viešai kalbėjo apie savo vyrą ir pažinčių programėlę „Grindr“, finalas prasidėjo su Dana International (pirmos trans „Eurovizijos“ nugalėtojos) performansu, kūrinius atliko svečiai „drag“ atlikėjai Conchita Wurst ir Verka Serduchka. Tarp įvairių šalių performansų tarpiniuose šalies „atvirukuose“ Izraelis taip pat reklamavo savo šalies vietoves, įskaitant Ein Zivano kaimą, kuris, būdamas Golano aukštumose, priskiriamas JTO pripažintoms neteisėtoms gyvenvietėms. Dėl tokio netiesioginio visuomenės nuomonės apie Izraelio teritorinį vientisumą (labai politinio klausimo) formavimo ETS nesuteikė jokių baudų, tačiau skyrė 5000 eurų baudą Islandijos grupei Hatari už Palestinos vėliavos iškėlimą.
Palestinos klausimas, vienareikšmiškai nepatogus Izraeliui, buvo konkurso metu visiškai ignoruojamas, kadangi bet kokie kaltinimai apartheidu ar karo nusikaltimais giliai žeidžia teigiamą ir progresyvų Izraelio įvaizdį. Michaelas Lynkas, tuometinis JTO specialusis pranešėjas žmogaus teisių padėties klausimais Palestinos teritorijose, okupuotose nuo 1967 m., 2022 metais situaciją Izraelio okupuotose teritorijose prilygino apartheidui: „Nuo 1967 m. Izraelio okupuotoje palestiniečių teritorijoje šiandien galioja diskriminacinė dviguba teisinė ir politinė sistema, kuri teikia privilegijas 700 tūkst. Izraelio žydų naujakurių, gyvenančių 300 neteisėtų Izraelio gyvenviečių Rytų Jeruzalėje ir Vakarų Krante. Toje pačioje geografinėje erdvėje, tačiau atskirti sienomis, kontrolės punktais, keliais ir įsitvirtinusia kariuomene, gyvena daugiau kaip trys milijonai palestiniečių, kurie neturi teisių, gyvena engiami institucinės diskriminacijos ir neturi kelio į tikrą Palestinos valstybę, kurią pasaulis jiems jau seniai pažadėjo. Dar du milijonai palestiniečių gyvena Gazos Ruože, nuolat vadinamame „kalėjimu po atviru dangumi“, neturėdami tinkamų galimybių naudotis elektra, vandeniu ar sveikatos priežiūros paslaugomis, kur ekonomika žlunga ir nėra galimybės laisvai keliauti į likusią Palestinos dalį ar išorinį pasaulį.“ Panašius palyginimus su apartheido sistema išreiškė ir buvęs Izraelio žvalgybos tarnybos „Mossad“ direktorius Tamiras Pardo bei buvęs Izraelio generalinis prokuroras Michaelas Ben-Yairas.
Visa šita įvyko dar prieš 2024 metų „Euroviziją“ – kone kontroversiškiausią ir labiausiai įtemptą visų laikų renginį šio konkurso istorijoje. ETS atsisakė išmesti Izraelį iš konkurso, net ir po abejingai vertinamos šios šalies invazijos į Gazos Ruožą po praeitų metų spalio 7-ąją įvykdyto brutalaus „Hamas“ išpuolio, skelbdami, kad išmetimas būtų politinis aktas. Ačiū Dievui, kad taip nuosekliai laikomasi apolitiškų „Eurovizijos“ vertybių. Kontekstui – Izraelio karinės intervencijos padariniai yra tokie: 80 proc. gyvenamųjų namų ir 50 proc. visų pastatų sulyginta su žeme, 13 tūkst. vaikų ir 9 tūkst. moterų žuvę, dėl visuotinės blokados nuolat trūksta maisto, elektros, medicinos ir švaraus vandens, beveik visi 2,3 milijono Gazos gyventojų tapę šalies viduje perkeltais asmenimis.
Šių įvykių sūkuryje, tvyrant masiniam pasipiktinimui, ETS toliau rinkosi naudotis apolitiškumo kortą, pasmerkdami buvusio Švedijos konkurso dalyvio Erico Saadės (kuris pats yra pusiau palestinietiškos kilmės) pasirinkimą aplink savo riešą apjuosti kufiją ir drausdami Bambie Thug bandymą menkai kam įskaitoma senovine keltų kalba ant veido užrašyti propalestinietišką žinutę. Šių metų „Eurovizijos“ taisyklės taip pat pridarė ir kitų šmaikščių nesklandumų – draudžiant bet kokias vėliavas, kurios nėra valstybių dalyvių vėliavos, netyčia buvo uždrausta ne tik Palestinos vėliava, bet ir Europos Sąjungos. Be to, tvarkos išlaikymas Malmėje vykstant propalestinietiškiems protestams taip pat reikalavo didžiulių Švedijos policijos pastangų ir laiko. Po visų šių kontroversijų ir sunkumų galiausiai tekyla tik vienas klausimas: ar kam nors išvis buvo iš šio renginio naudos?
Europa ir toliau pablogino savo kaip „žmogaus teisių gynėjos“ reputaciją, panaudoti didžiuliai ištekliai užtikrinant renginio saugumą, daugelis tradicinių „Eurovizijos“ gerbėjų liko nusivylę. Tokių vienareikšmiškai visai „Eurovizijai“ nenaudingų sąlygų apsupty tampa visiškai nesuprantama, kodėl Izraeliui toliau leista turėti politinę platformą didžiausioje Europos šventėje. Tai, be abejo, tampa dar mažiau suprantama, kai apskaičiuojama, kiek realiai Izraelio pašalinimas būtų kainavęs – šimtai milijonų žmonių vis tiek būtų žiūrėję „Euroviziją“, kadangi ir taip daugelis žmonių žiūri konkursą net ir be jų pačių šalies finale.
Galiausiai, Europos visuomeniniai transliuotojai parodė gilų ryžto trūkumą toliau dangstydamiesi apolitiškumo kaukėmis po to, kai jau buvo radę šios drąsos lašelį 2021 ir 2022 metais. Likome veidmainiai.
***
Rokas Kiltinavičius yra abiturientas, „KArtu. Kairiųjų aljanso“ narys.