Pastaraisiais metais švietimo sistema susidūrė su dideliu, bet politiškai ir administraciškai prastai parengtų pokyčių tempu – pareigas paliko du ministrai, daugiau nei pusmetį nepaskirtas nuolatinis Nacionalinės švietimo agentūros vadovas.
Vėluoja pasirengimas naujoms ugdymo programoms, mokyklų nepasiekia nauji vadovėliai, chaotiškai organizuoti tarpiniai patikrinimai, vis dar diskutuojama dėl įtraukiojo ugdymo starto. Švietimo sistemai trūksta ne tik kokybiškos vadybos suvaldant pokyčius, bet ir aiškaus komunikacijos plano įtikinant mokytojų, mokinių, tėvų bendruomenes pokyčių tikslingumu.
Keliame tikslus mokytojams ir mokiniams turėti plačiausias kompetencijas skirtingose srityse, tačiau tarp politikų nesugebame parodyti pavyzdžio ir neišsprendžiame net aprūpinimo bazinėmis priemonėmis klausimų.
Blogiausia, kad, nors reformomis ir naujomis ugdymo programomis siekta patobulinti švietimą, pastarųjų metų įvykiai diskreditavo pačią pokyčių švietime būtinybę.
Švietimas atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės – viena vertus, pervargome nuo nuolatinių prastai parengtų reformų vajaus, kita vertus, socialinių ir technologinių pokyčių tempas nemažės ir niekas nelauks, kol susitvarkysime su savo švietimo biurokratija.
Švietimo tikslas mūsų laikais – ne tik įgalinti žmones sukurti daugiau ekonominės vertės, tačiau ir padėti jiems susikurti tvirtus pagrindus tolesniam asmenybės augimui. Jei ankstesniais laikais pabaigta mokykla ar universitetas apibrėždavo žmogaus gyvenimo trajektoriją ir būsimą statusą, tai dabar brandos atestatas ir universiteto diplomas yra kelio pradžia, o sėkmingai tolesnei kelionei būtina mokėti ugdyti charakterį, kelti tikslus ir jų siekti, nepalūžti, ištikus nesėkmei, susiklijuoti tikslams pasiekti reikalingų gebėjimų ir žinių mozaiką iš skirtingų mokslo, meno, filosofijos, praktikos sričių.
Dėl to mokykloje būtina užkurti mokinių norą mokytis. Šiandien nemaža dalis jų skeptiškai žvelgia į mokymąsi, laiko tai nenaudingu dalyku, o tie, kam rūpi, koncentruojasi į egzaminų rezultatus. Taip dingsta mokslo ir pažinimo grožis.
Tokiame kontekste švietimo politikoje dera akcentuoti du esminius tikslus. Pirmiausia – stabilizuoti švietimo sistemą, tęsiant ir iki galo įgyvendinant jau pradėtas strategines reformas, kad jos imtų kurti vertę ir galiausiai atstatytų visuomenės pasitikėjimą švietimo politikos institucijomis.
Stabilizavę švietimo sistemą, turime dėti pagrindus tolesnei švietimo transformacijai ir pasitelkti naujas technologijas, kad mokyklose neliktų industrinės epochos laikams pritaikytų mokymo metodų ir programų, o pati švietimo sistema būtų šiuolaikiška ir integruota į vieną ekosistemą su visais visuomenės ir valstybės sektoriais.
Jei to nepasieksime, vaikai ir toliau galvos, kad juos moko nereikalingų dalykų, o mokytojai neuždirbs tokių atlyginimų, kokių yra verti.
Skaitymas ir matematika – jėga! Baziniai skaitymo gebėjimai ir matematinis raštingumas yra kritiškai svarbūs asmenybės formavimuisi ir ugdymo pasiekimams kitose srityse. Deja, Lietuvoje tik apie pusė gyventojų per metus yra perskaitę bent vieną knygą, tuo tarpu Skandinavijos šalyse – 70 proc. Tarptautiniai PISA mokinių tyrimai taip pat piešia vidutiniokišką vaizdą: pagal penkiolikmečių skaitymo gebėjimus esame 32-oje pozicijoje tarp 81 šalies, o pagal matematinį raštingumą – 29–30-oje vietoje iš 81.
Dar mokykloje ir darželyje turime rasti būdų, kaip skaitymą paversti ne kažkuo atstumiančiu, ko reikia tik mokytojams, o patraukliu užsiėmimu. Tam reikia tiek ugdymo programų kaitos, tiek ir infrastruktūros pokyčių, kuriant šiuolaikiškas skaitymo erdves kiekvienoje mokykloje ir darželyje. Analogiškai, būtina stiprinti matematinio raštingumo rezultatus, nes matematika šiandien persismelkusi į visus mokslus – nuo biologijos iki politologijos ar lingvistikos.
Tam būtinas aukščiausio politinio lygmens dėmesys inicijuojant nacionalinę Vyriausybės programą su tikslinėmis priemonėmis ir tarptautiniais tyrimais (pvz., PISA) pamatuojamais rezultatais.
Jokios tolerancijos patyčioms. Patyčios tarp mokinių ar mokytojų kolektyve griauna viską. Kalbos apie švietimo svarbą ir pašaukimą neturės jokios prasmės, jei mokykla ten besimokantiems ar dirbantiems kels suicidines mintis. Kokią nors patyčių formą 2022 m. patyrė 44 proc. mokinių. Lietuva, pagal UNICEF ataskaitą apie vaikų psichikos sveikatą, užima žemiausią vietą tarp turtingų šalių. Anot 2023 m. publikuoto Pilietinės galios indekso, mokytojų perdegimą ir pervargimą, didelius darbo krūvius, sumaištį keliančias reformas labai svarbiomis problemomis laiko 67–74 proc. mokytojų.
Turime pasiekti, kad mokyklos kasmet vykdytų anonimines mokyklos bendruomenės apklausas, atskleidžiančias tikrąjį patyčių paplitimo mastą. Tai suteiktų galimybę įvertinti realius prevencijos rezultatus bei taikyti tikslinės intervencijos priemones, atliepiant konkrečios mokyklos bendruomenės poreikius.
Nauji darželiai ir mokyklos. Mokymo aplinka ne ką mažiau svarbi nei turinys. Mokykla turi būti šviesi, šiuolaikiška vieta, kurioje norisi leisti laiką. Tokių mokyklų jau yra – pavyzdžiui, Tolminkiemio gimnazija Pilaitėje, – bet jų dar nepakankamai daug, o didmiesčiuose, augant gyventojų skaičiui, apskritai nespėjama steigti naujų mokyklų ir mokiniai priversti mokytis perpildytose klasėse, kur negali gauti jiems reikalingo dėmesio. Vien Vilniuje šiuo metu trūksta daugiau nei 10-ies mokyklų.
Tam būtina aktyviau investuoti į naujų mokyklų plėtrą didmiesčiuose, supaprastinti ir skaitmeninti statybų biurokratiją, tuo pačiu tvarkant mokyklų tinklą regionuose, kad vaikams visoje Lietuvoje būtų prieinamos pačios geriausios mokyklos su naujausiomis laboratorijomis ir visa moderniausia įranga. Turime investuoti į prieinamesnį ikimokyklinį, pradinį ugdymą arčiau namų, o vyresnio amžiaus vaikai kai kuriuose regionuose gali mokytis geresnėse mokyklose užtikrinant jų pavėžėjimą. Galime nustatyti aiškias taisykles iš mokinio perspektyvos, kurios amžiaus grupės mokiniams per kiek laiko būtina pasiekti mokyklą, pavyzdžiui, pradinio ugdymo – daugiausia per 15 minučių; pagrindinio – per 30 minučių; vidurinio – ilgiausiai per 45 minutes.
Proveržis veiklose po pamokų. Aktyvaus laisvalaikio, sveiko gyvenimo būdo skatinimas, tėvų įtraukimas į vaikų neformalaus ugdymo veiklas – geriausias receptas vaikų talentams atskleisti, jų pasitikėjimui savimi ir socialiniams ryšiams ugdyti, taip pat žalingų įpročių prevencijai stiprinti. Šiuo metu neformalaus švietimo veiklose dalyvauja 64 proc. vaikų, nors valdančiosios koalicijos sutartyje užfiksuotas tikslas, kad bent vieną būrelį lankytų 85 proc. vaikų. Tam turime didinti neformalaus ugdymo krepšelį nuo 15–25 eurų sumos iki bent 60 eurų, taip pat užtikrinti sporto erdvių atvirumą ir prieinamumą visuomenei.
Mokyklos be biurokratijos. Gyvename specializacijos amžiuje, tačiau ant mokyklų bendruomenių užkrauname didžiulę administracinę naštą. Teko dalyvauti ne viename susitikime dėl švietimo politikos, kuriame didžiausią pokalbio dalį užimdavo ne klausimai apie ugdymo ar jo turinio problemas, bet būtent įvairūs ūkiniai-administraciniai klausimai, kurie iškildavo mokykloms nesusitvarkant su begaline biurokratine našta ar trūkstant priemonių. Viso to neturi būti. Mokytojai turi mokyti, o ne pildyti ataskaitas ar galvoti, iš kur atsišviesti trūkstamų vadovėlių lapus.
Valstybės lygmeniu būtina iškelti tikslus sumažinti administracinę naštą mokykloms, o taip pat įvykdyti totalinę skaitmenizaciją perkeliant visą mokymosi turinį į skaitmeninę erdvę, aprūpinant mokyklų bendruomenes tam reikalingomis techninėmis priemonėmis ir licencijomis.
Naujas mokytojų karjeros modelis. Šiandien geriausius specialistus prisitraukia privatus sektorius, nes moka konkurencingus atlyginimus ir siūlo patrauklias darbo sąlygas, karjeros perspektyvas be hierarchinių santykių ar mobingo. Švietime turime sukurti kuo panašesnes sąlygas, kad čia rastųsi patys geriausi mokytojai, o jau dirbantys nepasitrauktų. Tam reikia didinti atlyginimus ir atnaujinti mokytojų karjeros modelį, kad jis motyvuotų tobulėti. Mokytojų kilimas pareigose turi priklausyti nuo pasiekimų ir kompetencijų, o skirtingame pareigų lygyje turi skirtis ir atlygis, ir proporcijos tarp skirtingų veiklų (pvz., pasirengimas pamokoms ir jų vedimas, mentoriavimas kitiems kolegoms, metodinės medžiagos rengimas ir pan.). Tuo pačiu turime labiau pasitikėti mokytojais, suteikti jiems teisę parinkti mokymosi būdus, mažinti smulkmenišką priežiūrą.
Švietimo biurokratijos perkrova. Švietimo sistemoje trūksta veikiančio ekspertinio centro. Juo turėjo tapti Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), tačiau šiandien žymią savo veiklos dalį ji įsigyja viešųjų pirkimų būdu. Dėl to susiduriame su prastai paruoštomis reformomis ir ugdymo programomis bei išskaidytos atsakomybės problema. Būtina esminė NŠA reorganizacija ir funkcijų peržiūra, sukuriant gerai veikiantį ugdymo turinio padalinį, kartu užtikrinant ugdymo turiniui reikalingų mokslinių tyrimų finansavimą.
Atviros durys inovacijoms. Į švietimą turime pradėti integruoti dirbtinio intelekto naudojimą, pilotiškai išbandant tai kaip pagalbinę priemonę mokiniui ir pedagogui. Dirbtinis intelektas padės individualizuoti kiekvieno mokinio ugdymą ir diferencijuoti jam skiriamas užduotis. Kai kuriose situacijose juo galima naudotis vertinant mokinių darbus, pateikiant grįžtamąjį ryšį ir tobulėti padedančių užduočių.
Atviri švietimo duomenys – postūmis keistis visiems. Turime siekti ne užverti, bet priešingai – kuo labiau visuomenei atverti švietimo duomenis ir pasiūlyti kuo įvairesnes šių duomenų lyginimo alternatyvas: tiek pagal egzaminų rezultatus, tiek pagal vaikų emocinės gerovės, socialinės įtraukties kriterijus. Be to, būtina išskaidrinti ir švietimo finansų duomenis, kurie šiuo metu yra per daug apibendrinti ir išblaškyti skirtingose ataskaitose. Tai sudarytų galimybę matyti kiekvienos mokyklos mokinių, mokytojų ir kito personalo skaičių, kiek lėšų skiriama įstaigoms pagal atskirus finansavimo šaltinius ir kaip racionaliai jos naudojamos.
Sukdami švietimo sistemą naujovių keliu, turime veikti ryžtingai, bet pamatuotai. Visų pirma, siekdami permainų turime inicijuoti pilotines programas, kurios sudarytų sąlygas vietos lygmenyje išbandyti inovatyviausius projektus, o vėliau pasiteisinusius sprendimus diegti nacionaliniu lygiu. Tai padėtų iš anksto pamatyti įvairių iniciatyvų galimus trūkumus ir sklandžiau įgyvendinti reikalingus pokyčius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.