Štai jums faktas: šiandien neformalaus vaikų švietimo (NVŠ) krepšelį gauna tik trečdalis mokinių. Maža to, tie vaikai, kurie šią paramą gauna, gali tikėtis tik pusantros valandos trukmės būrelių per savaitę, o kai kuriais atvejais – net mažiau. Taigi, kalbant paprastai, visą likusį laiką Lietuvos vaikai yra palikti šlaistytis gatvėse ir trinti gatvės suolus.
Jei apskritai yra prieinamų būrelių. NVŠ krepšelio dydis šiuo metu yra 15–25 eurai. Kadangi NVŠ krepšelio nepakanka užsiėmimams įpirkti, regionuose dirbančios sporto, kultūros ir neformalaus švietimo organizacijos paprasčiausiai žlunga. Taigi žlunga ir ekspertų bendruomenė, kuri per ilgą laiką kaupė žinias vaikų švietimo ir lavinimo srityje. Tai didžiulis praradimas regionams, kurio taip lengvai nebeatkursi.
O būtent būreliai yra ta vieta, kur vaikai gali patirti tikrą pažinimo ir kūno lavinimo džiaugsmą. Jie suteikia vaikams disciplinos ir laiko planavimo įgūdžių, ištraukia juos iš jų socialinės aplinkos.
Tad kyla klausimas, ar gali stebinti statistika, rodanti, kad Lietuvoje siaučia kvaišalų vartojimo virusas jaunimo gretose? Primename, kad net kas antras jaunuolis prisipažįsta bent kartą gyvenime svaiginęsis psichoaktyviosiomis medžiagomis. Mūsų nuomone, tai yra akivaizdi valstybės negebėjimo investuoti į vaikų popamokinį lavinimą pasekmė ir tokia statistika neturėtų stebinti.
Užuot stebėjęsi kvaišalų vartojimo statistika, privalome konstatuoti, kad šiandien valstybės parama vaikų lavinimui yra tiesiog apgailėtina ir neadekvati. Valstybės investicijos į turiningą vaikų laisvalaikį privalo augti. Juk tokių šalių, kaip Islandija, Norvegija, Airija, Australija ir kitos, pavyzdžiai rodo, kad pats veiksmingiausias būdas jauniems žmonėms ištraukti iš narkotikų spąstų – didinti neformalaus ugdymo prieinamumą. Tad kokios problemos – ar biudžete neužtenka pinigų vaikams? Kokių dar prioritetų turi valstybė, jeigu negali pasirūpinti vaikų gerove?
Tačiau grįžkime prie NVŠ lėšų: kokios jos iš tikrųjų turėtų būti? Narkotikų prevencijos programos „Planet Youth“ ekspertai teigia, jog siekiant kovoti prieš žalingus vaikų įpročius, vaikui turi būti sudarytos sąlygos kasdien leisti laiką turiningai, t. y. būreliuose, šeimoje, kultūrinėse veiklose ir pan. Dabar gi NVŠ krepšelis vidutiniškai užtikrina tik 1,5 val. lavinimo veiklos per savaitę. Dar blogiau: didesniuose miestuose, kur būreliai brangesni, NVŠ krepšelyje skiriami pinigai iš viso negarantuoja jokių popamokinio lavinimo galimybių. Jei tavo tėvai išgali mokėti – valio, o jei ne – turi pats sau susikurti laisvalaikio formas. Bet vaikai neturėtų kentėti dėl aplinkos, kurioje jie gimė. Juk kur gimti jie nesirenka.
Šią realybę, panašu, kažkada suprato ir valdantieji, kurie į Vyriausybės programą įsirašė NVŠ krepšelio didinimą. Tačiau didinimas buvo tik kosmetinis ir jį aplenkė infliacija. Primename, kad Vyriausybė įsipareigojo užtikrinti, kad būrelius lankys ne 62 proc. Lietuvos mokinių, o 82 proc. Puikus tikslas, tačiau jis turėtų būti pagrįstas realiais pinigais, kurių, deja, per šią kadenciją nebuvo skirta pakankamai.
Net ir 34 neformalaus ugdymo organizacijų kreipimasis valdžios neįtikino. Su vaikais dirbančios organizacijos bandė konservatoriams ir liberalams priminti ir taip visiems žinomą faktą – pagalba vaikams yra juokingai maža.
Kiek Vilniuje kainuoja, pavyzdžiui, futbolo treniruotės vaikui? Kainos dažnai prasideda nuo 100 eurų ir dabar skiriami 15–25 eurų atrodo kaip pasityčiojimas. Taigi tie vaikai, kurie gyvena didmiesčiuose, yra tiesiog eliminuojami iš paramos sistemos – jiems ši parama yra tiesiog nepanaudojama.
Taip pat verta prisiminti, kad NVŠ krepšelį gauna tik mažiau nei trečdalis vaikų, kurių šeimų pajamos atitinka kriterijus. Susimąstykime, ar kitoms šeimoms paramos vaikų lavinimui nereikia? Ar likusios šeimos napatiria sunkumų, bandydamos sudaryti sąlygas savo vaikams turiningai leisti laiką? Dažnai vaikų tėvai yra labai užsiėmę ir negali skirti pakankamai laiko savo atžaloms. Čia ir turėtų įsijungti veikianti valstybė.
Būtina šalinti ir biurokratines kliūtis, į kurias atkreipė dėmesį organizacijos minėtame kreipimesi. Šios dažnai kliudo savivaldybėms savo nuožiūra papildyti NVŠ krepšelį iš savo biudžeto. Negali taip būti, kad savivaldybės verčiamos susitaikyti su apgailėtinai mažu NVŠ krepšelio dydžiu ir sėdėti surištomis rankomis.
Kadangi dabartinė Vyriausybė realių darbų šioje srityje nepadarė, ši užduotis atiteks kitai Vyriausybei. Ji, tikime, turės drąsos didesnę dalį valstybės resursų skirti tikslui, kuris šiaip jau yra tiesiog šventas – pasirūpinti, kad vaikai Lietuvoje nebūtų paversti gatvės našlaičiais.