Kai automobiliai buvo II golfas, silkė ir šimtinė, žiemą važiuojant į kaimą būdavo svarstoma, ar pasieksime tikslą, nes kartais mašina užklimpdavo sniege ir ją tekdavo palikti kaimo pradžioje. Dabar tai atrodo neįsivaizduojama.
Liepos viduryje sunoko šermukšniai ir pradeda žydėti kardeliai, kuriuos siejome su Rugsėjo pirmąja. Nekalbu apie tai, kad jau valgiau pomidorą iš šiltnamio, bulvių pirmą kartą išsikasėme birželio pradžioje, o sode noksta jau gana dideli arbūzai, melionai, moliūgai. Jei vaikystėje būčiau kaime pasiūlęs sodinti arbūzus ir melionus... būtų buvę visiems juoko.
Tik miestiečiai, kurie išaugo daugiabučiuose, pomidorą pirko tik iš parduotuvės ir per dieną stumdo oro debesis, gali sakyti, kad klimato kaita nevyksta. Arba žmonės, kurie iš klimato kaitos neigimo gauna kažkokią naudą.
Kodėl tada žalioji politika ir „naujasis kursas“ Lietuvoje tampa populiariu kritikos taikiniu, o radikalios politinės jėgos jį sieja su Europos diktatūra, gėjais ir skiepais?
Kodėl žaliasis kursas tampa vis mažiau populiarus Lietuvoje?
Pirmiausia, taip yra todėl, kad žaliasis kursas žmonėms pradeda sietis su brangstančiu pragyvenimu. Tai didžiulė politikų nesėkmė, nes pati žaliojo kurso idėja yra ta, kad kovodami su klimato kaita taip pat kovotume su nedarbu ir socialinėmis problemomis.
Šia prasme, jeigu žaliasis kursas ir yra žaliasis, jis nėra kursas. Kalbant apie jį iš politikų girdime apie kuro akcizą, automobilių apmokestinimą, apribojimus žemės ūkiui. Politikai nori, kad „taršumas“ neapsimokėtų, dažnai nenorėdami matyti, kad žmonės negali įpirkti „netaršių“ alternatyvų.
Žaliasis kursas buvo sugalvotas kaip politinė programa, susidedanti iš aiškių dalių. Bet Lietuvoje ir Europoje be tikslų iki tokių ir tokių metų sumažinti CO2 emisijas ar jų visiškai atsisakyti mes taip ir neišgirdome, kas pas mus yra žaliasis kursas. Kokie sprendimai jį sudaro? Kokias sritis jis paveiks? Kokie teigiami socialiniai rezultatai mūsų laukia? Kiek ir kur atsiras naujų darbo vietų? Kokios investicijos mus pasieks? Kaip tai pakels mūsų ekonomiką? Neturime ir nesame visuomenei aiškiai pristatę šitos programos.
Be aiškios visumos atrodo, kad žaliasis kursas yra tik apie mašinas ir žemės ūkį. Ir kylančias kainas.
Apie kokią taršą nekalbame?
Kita problema, dėl kurios dažnai piktinasi žmonės, yra tai, kad sritys, kuriose kovojame su klimato kaita, pasirenkamos gana neaiškiai. O kai kuriose srityse, kuriose visuomenė matytų aiškią naudą, daroma labai mažai.
Čia visų pirma į galva ateina daugiabučių namų renovacija. Nors įvairūs šaltiniai šiek tiek skiriasi, šildymas ir elektros vartojimas dažnai pateikiami kaip vieni didžiausių taršos šaltinių, kai kurių šaltinių nuomone, tai apskritai yra problema Nr. 1. Namų renovacijos ir elektros tinklų tvarkymas būtų sritis, kurioje žmonės pajustų akivaizdžią naudą. Kokią vietą tai užima mūsų žaliajame kurse? Sunku pasakyti, nes mes nelabai žinome, kas tai yra. Aišku tik tai, kad namų renovacija stipriai stringa, o sovietiniai daugiabučiai apskritai pradėjo byrėti. Vilniuje šiuo metu renovuota arba renovuojama tik 12 proc. daugiabučių.
Kita sritis, apie kurią Lietuvoje apskritai nekalbama, yra drabužiai. Taip yra todėl, kad drabužių gamyba reikalauja labai daug vandens, o jie patys dažniausiai gaminami iš naftos produktų. Be to, minimaliausiu skaičiavimu, daugiau nei pusė visų tekstilės gaminių yra išmetami tais pačiais metais. Įvairių šaltinių vertinimu, ši industrija yra Top 3 teršėjas pasaulyje. Priminsiu, kad apie tai Lietuvoje apskritai nekalbame, nes esame užsiciklinę ties automobiliais ir ūkininkais.
Kosmetika
Buvo imtasi tam tikrų sprendimų dėl maisto švaistymo ir statybų sektoriaus, bet ir jie dažnai atrodo socialiai nejautrūs.
Rimtai nesvarstyta galimybės mažinti pridėtinės vertės mokestį daržovėms ir vaisiams, kas potencialiai mažintų mėsos vartojimą jos nebranginant ir teigiamai paveiktų ne tik aplinką, bet ir visuomenės sveikatą. O tai savo ruožtu leistų sutaupyti sveikatos apsaugos srityje.
Užuot realiai stiprinę vietinio žemės ūkio produktų naudojimą, vis dar laikomės praktikos, kai maitinimo konkursus švietimo ir sveikatos apsaugos įmonėse laimi didelės sumuštinių gaminimo įmonės.
Ir taip toliau...
Jei rudenį išrinkta nauja Lietuvos valdžia norės vykdyti tikrą žaliąjį kursą, o ne kišti jį per gerklę visuomenei, reiks rimtai padirbėti prie jo kaip visumos bei socialinės jo dimensijos. Bet visos galimybės tam yra, tereikia noro ir vaizduotės.