Kaip vadinti kitas šalis ir jų vietoves, yra kiekvienos suverenios valstybės vidaus reikalas. Pavyzdžiui, mes vadiname rytų kaimynę Rusija, o Latvija jai turi kitą pavadinimą – Krievija. Ukrainoje svarstoma idėja Rusijos Federaciją pervadinti istoriniu pavadinimu Moskovija.
Tačiau dėl šio Lenkijos vidaus akto Rusijoje kilo susierzinimas, rusams pradėjo atrodyti, kad taip lenkai rodo pretenzijas į šią jų okupuotą vietovę. Kodėl lenkai tik nuo šiol pradeda Kaliningradą vadinti Królewiecu – gal jaučia, kad rusai vėliau ar anksčiau turės iš čia pasitraukti?
Šiuo klausimu Lietuva mano iniciatyva dar 1998 m. LR Seime priėmė Kalbos komisijos statuso įstatymo papildymą: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje.“ Tuo metu aš sulaukiau kritikos, kad neva taip erzinsiu rusus, o jų reikia bijoti. Tačiau dauguma Seimo narių mane palaikė ir teisės aktas buvo priimtas. 1998 m. rusai, skirtingai nei dabar, niekaip nesureagavo. Lietuva oficialiai pradėjo Kaliningradą vadinti Karaliaučiumi, Sovietską – Tilže ir panašiai. Buvo atstatytas kultūrinis, istorinis paveldas.
Gaila, bet vis dar kai kur Karaliaučius pavadinamas rusišku žodžiu Kaliningradas. Neseniai man net teko sugėdinti Krašto apsaugos ministerijos biurokratus, kai jie į mano paklausimą dėl Karaliaučiaus tranzito atrašė žodį Kaliningradas. Lietuvai Karaliaučiaus kraštas (Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva) yra davęs pirmąją lietuvišką knygą (Martynas Mažvydas), čia sukurti Donelaičio „Metai“, čia filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas Vydūnas kūrė ir dirbo, iš čia knygnešiai gabeno leidinius į Didžiąją Lietuvą ir padėjo lietuviams atlaikyti nuožmią rusifikaciją. Ir dar daug kitų žymių žmonių ir įvykių buvo Prūsų Lietuvoje. Tikriausiai be Mažosios nebūtų ir dabartinės Didžiosios Lietuvos.
Šiandien pati aktualiausia problema yra Karaliaučiaus karinis ir ekonominis tranzitas, per Lietuvą jungiantis Rusiją su jos valdomu Karaliaučiaus kraštu. Lietuva yra akmuo ant kelio tarp šių dviejų geografinių taškų. Rusai šį akmenį sieks nustūmti. Todėl didžiausia mūsų valdžios, konkrečiai Užsienio reikalų ministerijos klaida padaryta, kai jie paprašė Briuselio netaikyti sankcijų šiam tranzitui. Valdžia paliko uždelsto veikimo miną mūsų vaikams. Nepasinaudota istorine proga atsikratyti šio tranzito, kai Rusija yra įklimpusi Ukrainoje. Už klaidas, o gal už sąmoningą veiksmą rusų naudai teks mokėti mums visiems.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.