Prisiminkime, ką Rusijos plataus masto agresijos prieš Ukrainą karo pradžioje sakė įvairūs karo ekspertai: putinas serga vėžiu ir greitai mirs, rusai raketų turi tik savaitei ir negalės dėl sankcijų jų daugiau pasigaminti, Krymas bus atsiimtas per kelis mėnesius ir panašiai. Tai buvo „ekspertų“ optimizmas? Ne, tai buvo kvailumas ir specialiai skleidžiamas melas. Šio melo pasekmė: žuvę ukrainiečių civiliai gyventojai, kurie patikėjo įtakingų šnekorių kalbomis, kad rusams baigiasi raketos, todėl ignoravo oro pavojaus signalus. Tūkstančiai ukrainiečių nepasitraukė iš dabar jau okupuotų teritorijų tik todėl, kad patikėjo melu, jog rusai nepuls.
O kas vyksta šiuo metu? Meluojama, kad nebūtina mobilizuoti 18–25 metų jaunimo. Galvojate, kad „seniai“ laimės karą? Melas. Šiandien Ukrainoje mobilizacinis amžius yra nuo 25 iki 60 metų. Iki 25 metų amžiaus gali būti tik savanoriai.
Taigi, 24 metų jaunas, raumeningas, sportiškas jaunuolis į kariuomenę oficialiai neimamas, o 60 metų „senis“ su sąnarių problemomis, greičio, jėgos, reakcijos, ištvermės, organizmo atsistatymo deficitu – tinkamas pergalei pasiekti? Kas greičiau mokosi kare ir įvaldo naujausias technologijas – jaunesnis ar vyresnis? Kas daugiau šansų turi nežūti kare: dvidešimtmetis ar akių bei klausos aštrumą praradęs šešiasdešimtmetis? Su visa pagarba „seniams“, bet karas, kaip ir Olimpinės žaidynės, yra jaunų reikalas. Tai fiziologija ir fizikos dėsniai. Taip, pasitaiko atvejų, kai sporte penkiasdešimtmetis nugali dvidešimtmetį, bet tai išimtys iš taisyklės.
Štai dėl ko ukrainiečiai vis daugiau praranda teritorijų. Ir jau ne tiek dėl ginklų trūkumo, kiek dėl jaunesnių pėstininkų stygiaus. Tačiau jaunimas yra Ukrainos valdžios rinkėjai, todėl jie dėl pigaus populizmo ir nešaukiami į frontą. Jeigu Ukrainos valdžia saugo 22–23 metų sveikus, raumeningus vyrus nuo fronto ir vietoje jų kaunasi 55 metų „senis“ su skrandžio opa ir kitų ligų puokšte, tai jos reikalas. Tačiau, kai ateina rusų okupantai, tai jie iš karto jėga paima ukrainiečių jaunimą į savo okupacinę kariuomenę ir meta į frontą kaip „mėsą“. Nenorėsi eiti į Ukrainos kariuomenę – tai į rusų tikrai būsi paimtas „mėsos“ šturmams. Karo technologijos yra pagrindas, tačiau karių kiekybės ir amžiaus privalumo dar niekas neatmainė, ypač, jei priešas taip pat neatsilieka ir technikos srityje.
Bet „seniai“ ilgai nepatrauks ir karas bus pralaimėtas, jei nebus padaryta išvadų. Visa laimė, kad rusai nėra labai stiprūs, tačiau net ir geriausi ukrainiečių penkiasdešimtmečiai negalės ilgai priešintis jaunesniam priešui. Įsivaizduokime: eina gatve šešiasdešimtmetis tėvas su savo žmona ir 24 metų sportišku sūnumi. Prisikabina gatvės chuliganėlis. Kas geriau apgins šeimą nuo chuligano: sūnus ar tėvas?
Aš daug straipsnių parašiau keikdamas Vakarų šalių lyderius dėl nepakankamos ir pavėluotos karinės pagalbos Ukrainai. Tačiau aš labai noriu, kad Ukraina laimėtų, todėl privalau sakyti tiesą, kad net geriausi pasaulio ginklai nepadės laimėti, jei fronte trūks jaunimo ir nebus visuotinio tautos pasipriešinimo bei karo vadų išradingumo. Karą laimi žmonės, ginklai – tik priemonė jų rankose. 1939–1940 m. Žiemos kare kautis prieš rusus ėjo suomių jaunimas. Į karą bandė veržtis net keturiolikmečiai skautai, kuriuos teko vyti iš fronto.
„Jeigu jūs pradėjote meluoti, laikykite, kad karą jau pralaimėjote.“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.