Stanislovas Buškevičius. Rusijos mistifikatorius

Reikia pripažinti, kad Federacijos prezidentas, diktatorius ir žudikas vladimiras putinas tikrai neblogas aktorius, mistifikatorius ir blefuotojas. Užteko putinui formaliai sugriežtinti ir praplėsti branduolinę doktriną, paleisti į Ukrainą tarpžemyninę balistinę raketą, kurią pavadino nauja vidutinio nuotolio balistine raketa „Orešnik“, ir prasidėjo baimės choras: jis gali panaudoti atominę bombą, reikia su juo greičiau tartis dėl taikos, kas dabar mums visiems bus, mes žūsime, ai ai ai... ajajai.

Agentūra taip pat nesnaudžia, dirba pagal Maskvos metodinius nurodymus – gąsdina Rusijos branduoliniu atsaku į NATO šalis dėl leidimo Ukrainai gynybos tikslais smogti į Rusiją vakarietiškomis raketomis. Tokių gąsdinimų tikslas yra priversti neremti Ukrainos. Maskva vis braižo ir braižo raudonąsias linijas, jos vis peržengiamos ir peržengiamos, o Rusija vis lieka ir lieka kvailio vietoje, nes yra demaskuojamas jos blefas dėl raudonųjų linijų peržengimo. Valdovas blaškosi, krinta jo autoritetas, todėl vis labiau griebiasi bauginimo ir teroro Ukrainoje ir kitose šalyse politikos.

Nepanaudos Maskva jokio branduolinio ginklo, net taktinio. Paprasčiausiai putinas blefuoja ir gąsdina. Diktatorius puikiai supranta principą: kokia nauda, jei nėra naudos. Pirmiausia, net jo ištikima aplinka užblokuotų tokį atominį žingsnį.

Tarkime, vis dėlto neužblokavo. Tokiu atveju jis negarantuotas, kad Vakarų šalys, turinčios branduolinį ginklą, neatsakytų tuo pačiu. Kokia tada nauda užmėtyti vieni kitus branduolinėmis galvutėmis? Naudos nėra ir gyvybės – taip pat. O kas jau kas, bet šis Rusijos diktatorius labai nori gyventi ir gyventi ilgai.

Net Adolfas Hitleris per Antrąjį pasaulinį karą, būdamas visiškai užspaustas į kampą, nepanaudojo cheminio ginklo. Buvo pranešimų, kad vienoje vietoje prieš sovietų karius jis buvo panaudotas, tačiau įrodymų nebuvo ir Niurnbergo procese to netyrė. Taktinio cheminio ginklo panaudojimo atvejų būta: Irako–Irano kare, taip pat išrūkant partizanus kai kuriose šalyse, kalbėta apie japonų cheminę ataką prieš kinus per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau net ir šiais atvejais didelės naudos nebuvo.

Vienintelė rusams nauda – tai pliurpti garsiai apie atominio ginklo panaudojimą, gąsdinti juo vakariečius ir ukrainiečius, sėti terorą Vakarų šalyse. Žiūrėk, o gal ir pavyks priversti Ukrainą pasirašyti „taikos“ susitarimus, kurie reikštų Ukrainos kapituliaciją, suvereniteto praradimą, ukrainiečių tautos asimiliaciją ir bandito užimtos teritorijos tapimą jo „teisėta“ nuosavybe. Juk tiek nedaug liko iki išsvajotojo tikslo, nes Vakarai pavėlavo su esminės ginkluotės tiekimu, o Ukrainos valdžia atsisakė visiškos karių mobilizacijos. Ir kaip teigia patys ukrainiečių kariai, šiandien jie praranda teritorijas daugiausia dėl karių trūkumo fronte.

Tad reikia tik gerai pagąsdinti branduoliniu vėzdu ir galbūt vieni išsigąs, o kiti apsimes, kad išsigando, nes tada nereikėtų kariauti. „Taikos“ su rusais susitarimo atveju vieni kitus apkaltintų: Ukraina – Vakarus, kad nedavė laiku ir efektyvių ginklų, o Vakarai – Ukrainą, kad ši dėl politinių sumetimų nevykdė visapusiškos tautos ir karių mobilizacijos.