Paprasčiausiai kraštutinės dešinės jėgos puikiai naudojasi socialine medija, kurdamos baubus ir skleisdamos melagienas. Tai nereiškia, kad nėra problemų, susijusių su migracija ir integracija, tačiau dabartiniai procesai nėra susiję su bandymu suprasti ir spręsti tas problemas. Tai tiesiog manipuliacija žmonėmis, siekiant išnaudoti pačius juodžiausius žmogaus instinktus: pyktį, baimę ir nusivylimą. Štai keletas pavyzdžių.
Melagienų lavina
2024 m. liepos 29 d. Sautporto mieste, Anglijoje, septyniolikmetis Jungtinėje Karalystėje gimęs pilietis Axelis Muganwa Rudakubana užpuolė vaikų šokių mokyklą ir sužalojo daugybę vaikų, iš kurių trys mirė. Užpuolikas nepateikė jokių motyvų. Kaimynai jį apibūdino kaip „ramų“. Jam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas ir pranešta, kad tam tikrą laiką jis vengė išeiti iš namų bei bendrauti su šeima.
Šį įvykį kraštutinių dešiniųjų grupuotės aktyviai išnaudojo skleisdamos socialiniuose tinkluose melagingus teiginius, kad išpuolį įvykdė musulmonas ir prieglobsčio prašytojas. Islamofobiški, rasistiniai ir antiimigraciniai sentimentai buvo panaudoti siekiant sukelti riaušes, kurios vyko nuo liepos 30 d. iki rugpjūčio 5 d. Anglijoje ir Šiaurės Airijoje. Riaušės apėmė rasistinius išpuolius, padegimus ir plėšimus, tapo didžiausiu socialinio neramumo incidentu Anglijoje per pastarąjį dešimtmetį. Buvo suimta 1280 žmonių ir pateikta beveik 800 kaltinimų.
Panašūs incidentai šiais metais įvyko ir Airijoje, kur įvairių kraštutinių dešiniųjų veikėjų socialinėse medijose skleidžiamos melagienos sukėlė riaušes, padegimus prieglobstį gavusių žmonių gyvenamiesiems būstams ar maldos vietoms bei įvairias fizines atakas.
JAV prezidento rinkimų debatuose Donaldas Trumpas viešai pakartojo jau ilgą laiką savo kandidato į viceprezidentus skleidžiamą melagieną, kad imigrantai valgo žmonių kačiukus ir šuniukus. Ši melagiena buvo paremta vienos D. Trumpo rėmėjos skambučiu policijai dėl pradingusio jos katinuko. Tačiau po kelių dienų katinukas atsirado. Nepaisant to, ši nesąmonė toliau buvo skleidžiama D. Trumpo ir jo rėmėjų. Po debatų Springfildo mieste buvo uždaryta dauguma mokyklų dėl 36 pranešimų apie bombas, o migrantų bendruomenė sulaukė daugybės grasinimų. Tvarkai palaikyti buvo iškviestos valstijos policijos pajėgos.
Panašios istorijos kartojasi beveik kiekvienoje Europos šalyje, kur populistinės kraštutinės dešinės partijos tapo naujo tipo socialinėse medijose skleidžiamų melagienų meistrais. Dezinformacija, nukreipta prieš imigrantus, yra jų komunikacijos strategijų esmė.
Ką sako mokslas?
Tai nereiškia, kad imigrantai nepadaro nusikaltimų. Tačiau daugybė tyrimų rodo, kad imigrantai nedaro nusikaltimų didesniu dažniu nei vietoje gimę gyventojai.
Netgi S. Skvernelio minėtoje Vokietijoje, kuri nuo 2000 m. priėmė apie 3 mln. pabėgėlių, tyrėjai neranda įrodymų, kad pabėgėliai padidintų nusikalstamumo lygį. Tose vietose, kur nusikaltimų skaičius didėja, tyrėjai nurodo, kad augimas dažniausiai susijęs su vietinių neapykantos nusikaltimais prieš pabėgėlius. Be to, nusikalstamumo rodikliai didėja dėl padažnėjusių vietinių gyventojų pranešimų policijai, kai nusikaltėliai atrodo „kitokios“ išvaizdos.
Taigi, žmonių baimės yra kurstomos, pasitelkiant anekdotinius incidentus, susijusius su migrantais. Tačiau matant, kaip kraštutinės dešinės jėgos laimi rinkimus vienoje po kitos Europos šalyse, atrodo, kad tai tampa sėkmingu receptu siekiant užimti valdžią.
Kodėl tai vyksta?
Šiais metais Prinstono universiteto tyrėjų paskelbtame tyrime pateiktas atsakymas. Jame nurodoma, kad populistinių radikalios dešinės partijų populiarumas yra susijęs su vidine išvykstamąja migracija. Kai šalys pereina prie postindustrinių ekonomikų, jaunosios kartos palieka kaimo vietoves ir mažus miestelius, ieškodamos geresnių švietimo ir karjeros galimybių didesniuose miestuose.
Pavyzdžiui, Švedijoje imigrantų populiacijos dalis išaugo nuo 11 proc. 2000 m. iki 20 proc. 2020 m. Tuo metu daugiau nei pusė visų Švedijos savivaldybių patyrė gyventojų mažėjimą, kai žmonės persikėlė į didžiuosius šalies miestus – Stokholmą, Malmę ir Geteborgą.
Dėl to seniausia ir didžiausia šalies partija – Socialdemokratai – pamažu praranda populiarumą. Tuo tarpu populistinė, prieš imigraciją nusiteikusi Švedijos demokratų partija, anksčiau laikyta marginalia grupe su fašistine praeitimi, padarė didelę pažangą ir dabar užima penktadalį vietų nacionaliniame parlamente.
Tačiau šios partijos populiarumas augo vietovėse, kurios buvo palyginti mažai paveiktos imigracijos. Mokslininkai, vertindami dviejų dešimtmečių rinkimus, nustatė, kad būtent tose savivaldybėse, kurios prarado gyventojų, radikalioji dešinė pasiekė didžiausią pažangą. Sekant penkis rinkimų ciklus, pastebėta, kad Švedijos demokratų balsų dalis nuolat augo puse procento kiekvienam 1 proc. vietos gyventojų praradimui – tai reikšmingas augimo tempas ilgalaikėje perspektyvoje.
Esmė paprasta: išvykstant jauniems žmonėms, regionuose prastėja gyvenimo kokybė dėl sumažėjusio mokesčių surinkimo, paslaugų prieinamumo ir darbo galimybių. Tai sukelia statuso praradimo jausmą tarp likusių gyventojų. „Kolektyvinė depresija“ ir nusivylimas nusistovėjusiomis partijomis suteikia derlingą dirvą, kurią gali išnaudoti radikalios dešinės partijos.
Tačiau griežtesnė imigracijos kontrolė niekaip nesprendžia šios problemos. Švedijos demokratų sėkmė mažėjančiuose regionuose iš dalies yra protestas prieš politinį elitą. Tačiau jiems patekus į valdžią, nėra aiškių sprendimų, kaip sustabdyti vietinį ekonominį nuosmukį ir gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurį sukėlė emigracija. Todėl ši partija greičiausiai susidurs su tuo pačiu rinkėjų nepasitenkinimu, kuris maitino jų dabartinę sėkmę.
Ironiška, bet jėgos, kurios sustiprino radikalios dešinės prieš imigrantus nukreiptas ideologijas – mažėjantis gimstamumas, darbo jėgos trūkumas ir naujų verslų bei paslaugų stoka – veiksmingiausiai sprendžiamos didinant imigraciją.
Kodėl tai svarbu?
Visų pirma, gąsdinimai imigrantais ar politinė demagogija niekaip nepadeda spręsti pagrindinių žmonių nusivylimo problemų. Matome tai ir Lietuvoje, kur dauguma rinkimuose dalyvaujančių partijų bando pasinaudoti rinkėjų pykčiu, tačiau nesiūlo jokio realaus problemų sprendimo ar teigiamos ateities vizijos.
Žmonių nusivylimas ir pyktis taip pat daro juos labai paveikiamus iš išorės sklindančioms konspiracijos teorijoms, manipuliacijoms ir lengvai suskaldomus.
Ši situacija yra itin palanki Rusijai. 2024 m. rugsėjo mėnesį išviešinta FTB byla atskleidė slaptą Vladimiro Putino psichologinį karą Europoje. Kremliaus kampanijos daugelyje Europos šalių yra stipriai išvystytos, o tikslas – sėti nesantaiką, diskredituoti Ameriką ir susilpninti paramą Ukrainai. Įrodymai pateikti remiantis gausybe Rusijos dokumentų, atmintinių ir Rusijos psichologinio karo susirinkimų protokolų. Ar jau pastebėjote gausybę kandidatų, žadančių mažinti paramą Ukrainai (Lietuvoje ir kitose ES šalyse)?
Tai reiškia, kad politikų noras siekti trumpalaikės šlovės, pasinaudojant žmonių pykčiu, ilgainiui atneš tik dar daugiau problemų. Būdami suskaldyti ir pilni neapykantos – tiek savo žmonėms, tiek užmiršę tuos, kuriems reikia pagalbos (Ukraina ar prieglobsčio prašantieji) – mes nesukursime geresnės šalies ir ateities savo vaikams. Istorija moko, kad demagogų išnaudotas nusivylimas virto pasauliniais karais, milijonais žuvusiųjų ir genocidais, tačiau niekada nepagerino visuomenės gyvenimo. Žmonijos progresas ir geresnė ateitis buvo sukurta tik tuomet, kai viršų ėmė geresnieji mūsų prigimties angelai. Empatija ir bendradarbiavimas, o ne baimė ir pyktis.
Ką daryti?
Svarbu suprasti, kad partijos, sekdamos dešiniųjų pavyzdžiu ir griežtindamos sienų kontrolę, pasmerkia industrializuotas šalis politinei aklavietei. Tai ypač aktualu Lietuvai, kurioje gyventojų (turinčių pilietybę) skaičius intensyviai mažėja ir dar labiau mažės dėl sparčiai senstančios populiacijos. Todėl, kol nebus sukurta sėkminga imigracijos ir integracijos sistema, šios problemos šalyje tik dar labiau gilės.
Sukūrus imigracijos ir integracijos sistemas, svarbu taip pat galvoti apie viešųjų paslaugų atkūrimą periferinėse vietovėse. Neseniai buvo daug diskusijų apie Prezidento G. Nausėdos siūlymą steigti naują Regionų ministeriją. Tačiau kodėl nepasiūlius geresnio sprendimo? Kodėl nepakeitus esamos Žemės ūkio ministerijos, kuri dabar skirta vieno verslo sektoriaus reikalams aptarnauti, į Regionų ministeriją?
Tuo pačiu atsirastų finansavimas regionų politikai vykdyti, nes Žemės ūkio ministerija kasmet išdalija apie 1 mlrd. eurų įvairioms subsidijoms ūkininkams, užsiimantiems intensyviai teršiančia pramonine žemdirbyste, kurios produkcija pusvelčiui atiduodama trečiosioms šalims. Šis modelis valstybei kainuoja daug, tačiau naudos neatneša. Kodėl šių lėšų nebūtų galima skirti tam, kad padėtume regionams atkurti viešąsias paslaugas ir pritraukti naujų gyventojų?
Stipri, ilgalaikė ir apgalvota imigracijos bei integracijos politika yra raktas į sėkmę. Kartu su efektyvia regionų politika būtų sprendžiamos susikaupusio pykčio ir nusivylimo priežastys. Jas būtina suprasti ir išspręsti, kitaip rizikuojame neturėti ateities kaip visuomenė.