Svetlana Grigorian. Lietuvos sportas – pavojuje!

Jau daugiau nei metus šalies visuomenė stebi išskirtinius sportininkų ir vadovų konfliktus Lietuvos dziudo federacijoje. Dziudo sportininkų ir šios federacijos vadovų konflikto pikas buvo pasiektas prieš keletą savaičių, kuomet vieni geriausių Lietuvos dziudo sportininkų vienas po kito viešai ėmė atsisakinėti juodųjų dziudo diržų, kurie suteikiami tik aukščiausio meistriškumo dziudo sportininkams. Žmonės nesuprato, kas gi tokio turėjo įvykti, jog sportininkai imtųsi tokių sprendimų.

Konfliktas dziudo sportininkų bendruomenėje prasidėjo, kai dziudo rinktinės vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas Eduardas Techovas. Sportininkai skundžiasi vyr. trenerio darbo aplaidumu, teigia, kad dėl to kenčia sportininkų rezultatai.

Sportininkų nepasitenkinimas trenerio darbu galiausiai peraugo į aukščiausią fazę, kuomet kai kuriems tituluotiems dziudo sportininkams, nepatenkintiems federacijos veikla ir sprendimais, buvo užvertas kelias į tarptautines varžybas, o tuo pačiu – ir į Olimpines žaidynes. Prasidėjo viešas sportininkų ir Lietuvos dziudo federacijos prezidento Vigmanto Sinkevičiaus karas, kuris, panašu, gali baigtis kai kurių sportininkų karjeros pabaiga.

Normalu, kad tiek visuomenė, tiek dziudo bendruomenė, tiek žiniasklaida kelia klausimus dėl konfliktinės situacijos Lietuvos dziudo federacijoje, tačiau nesuprantama, kodėl į šį konfliktą pro pirštus žiūri Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris siunčia sportininkus atstovauti Lietuvai Olimpinėse žaidynėse ir kituose olimpiniuose renginiuose – Europos žaidynėse, taip pat finansiškai prisideda prie sportininkų rengimo bei remia sporto federacijų veiklą?

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vienas pagrindinių uždavinių – kartu su Lietuvos sporto federacijomis rūpintis sportininkų atranka ir rengimu olimpinėms žaidynėms bei kitoms varžyboms, tačiau, panašu, kad dziudo federacijai čia palikta visiška autonomija ir olimpinis komitetas, bent jau nuo šios sporto šakos sportininkų atrankos į olimpines varžybas, nusišalina.

Galiausiai net ir vienas svarbiausių LTOK uždavinių – kovoti su bet kokia diskriminacija sporte, yra pamirštas ir paliktas ateities kartoms. Olimpinio komiteto poziciją nesikišti į dziudo federacijos vidinį konfliktą suprantu kaip LTOK vadovų nenorą bloginti santykių su federacija, kurios balsų ateityje dar gali prireikti sprendžiant svarbiausius olimpinio komiteto reikalus, tame tarpe ir prezidento bei LTOK vykdomojo komiteto narių rinkimus.

Sporto bendruomenei kyla labai normalus ir žmogiškas klausimas: jei tokie konfliktai ateityje bus palikti spręsti federacijoms, o sportininkų interesų niekas neatstovaus, kas gali užtikrinti, kad į tarptautines varžybas ar net į Olimpines žaidynes važiuos patys pajėgiausi sportininkai? Jei LTOK į savo uždavinius žiūrės pro pirštus, kas apgins šalies sportininkų interesus?

Su viltimi žiūriu į Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisiją, kurios uždaviniai – rūpintis valstybės sporto politikos formavimu ir įgyvendinimu. Labai tikiuosi, kad naujos sudėties komisija įsigilins į konfliktinę situaciją ir Seimui bei Vyriausybei pateiks siūlymus, kurie ateityje virs teisės aktais, realiai apsaugančiais sportininkus nuo nederamo federacijų vadovų diskriminavimo.

Šiuo etapu, reaguojant į sportininkų skundus bei siekiant išsaugoti sportininkų viltis patekti į Tokijo olimpines žaidynes, kviečiu tą pačią LR Seimo Jaunimo ir sporto komisiją inicijuoti parlamentinę kontrolę dėl esamos situacijos. Konfliktai ne tik neprisidės prie ir taip prognozuojamų prastėsiančių Lietuvos sportininkų olimpinių rezultatų, tačiau ir lems, kad ateityje vis mažiau žmonių norės rinktis profesionalaus sportininko karjerą, o mūsų talentingiausi jaunieji sportininkai turės pamiršti visas sportinių pasiekimų svajones ir viltis.