Kad būtų lengviau įsivaizduoti, štai jums faktas: valstybinės scenos menų ir muzikos įstaigos yra tik penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Taip, dar keliuose miestuose veikia valstybiniai muziejai ar jų filialai, bet iš esmės Kultūros ministerija daugiausia įtakos turi 5 miestuose. Taigi visur kitur – likusiuose 55 miestuose – mūsų Kultūros ministerija net nelabai ką lemia.
Tad galima drąsiai teigti, kad Kultūros ministerija Lietuvoje tiesiog neegzistuoja. Galbūt sakysite, kad valstybinis sektorius yra svarbiausias, todėl Kultūros ministerija juo ir užsiima. Tačiau susimąstykite, kokio dydžio yra mūsų kultūros sektorius? Kiek yra kūrėjų, įstaigų, sąjungų, asociacijų, verslų, festivalių? Didžioji dalis, kitaip tariant, kūrybos sektoriaus yra tiesiog atskirta nuo Kultūros ministerijos. Reikia įrodymų? Kviečiu atsidaryti Kultūros ministerijos tinklalapį ir pamatysite tai savo akimis – ten rasite informaciją beveik vien tik apie valstybines įstaigas.
O kur informacija apie visus kitus sektorius – didžiąją dalį mūsų kultūros? Jos nėra. O nėra todėl, kad Kultūros ministerija šiais sektoriais nesidomi. Ši realybė visiškai iškrinta iš konteksto išsivysčiusio pasaulio šalyse. Antai atsidarykite Estijos, Vokietijos, Prancūzijos, Skandinavijos šalių ir kt. Kultūros ministerijų tinklalapius ir aiškiai matysite, kad čia ministerijos gina viso sektoriaus interesus – ne tik valstybinio sektoriaus. Čia rasite informaciją apie visą sektoriaus ekosistemą – nesvarbu, ar ji yra valstybinė, ar ne. Tai – logiška. O štai mūsų Kultūros ministeriją galima vadinti didžiųjų miestų ir ten veikiančių valstybinių įstaigų interesų gynimo filialu.
Savaime suprantama, aš šaržuoju, tačiau mūsų Kultūros ministerija tikrai nedaro pakankamai, kad aktyviai spręstų problemas visame kultūros tinkle. Norite daugiau įrodymų, kad situacija Lietuvos kultūros sektoriuje yra tiesiog absurdiška? Susimąstykite, kokio dydžio yra nevyriausybinis (NVO) sektorius Lietuvoje. Jis yra milžiniškas. O tuo tarpu Kultūros ministerija net neturi ne tik elementaraus skyriaus, bet net ir nė vieno valdininko, kuris derintų valstybinio ir NVO sektorių politiką. Ši atsakomybė perduota Kultūros tarybai, bet juk ši yra tik finansavimo mechanizmas, o ne kultūros politiką vykdanti institucija.
Įsivaizduokite, Kultūros ministerijoje yra galbūt vienas žmogus, atsakingas už profesionalų teatrą. Ir šis žmogus veikiausiai net su valstybinio sektoriaus teatro problemomis nespėja tvarkytis, ką jau kalbėti apie NVO sektorių. Taigi Kultūros ministerijoje tiesiog nėra žmonių ir krypties. Kaip gali taip būti? Juk geresnis kultūros politikos derinimas NVO padėtų mažinti ir kultūros paslaugų prieinamumo atskirtį tarp miestų ir regionų.
Tai, kaip žinoma, yra viena didžiausių problemų mūsų šalyje ir būtent NVO sektorius galėtų padėti šią problemą spręsti. Būtent NVO sektorius gali lanksčiau keliauti po Lietuvą, nes šios organizacijos turi mažesnę infrastuktūrą, jos greičiau prisitaiko, neturi repertuarų. Taigi tai – puikiausia galimybė Kultūros ministerijai derinti veiksmus su NVO sektoriumi ir siekti didesnio kultūros paslaugų prieinamumo mažesniuose miestuose ir regionuose.
Tačiau, kaip matome, Kultūros ministerija apie tai nesuka galvos. Ir kaip ši problema atrodo realybėje? Antai, jeigu NVO sektorius susiduria su kažkokiomis problemomis ir bando kalbėtis su Kultūros ministerija, į juos paprasčiausiai numojama ranka, nes ministerijoje nėra žmonių, kurie tuo rūpintųsi. Maža to, ministerijoje beveik nėra žmonių, kurie rūpintųsi ir savivaldybių kultūros įstaigų problemomis. Tad vėlgi, galime grįžti prie jau minėtos problemos, t. y. kad reikia žūtbūt spręsti kokybiškų kultūros paslaugų neprieinamumo regionuose problemą.
Jeigu Kultūros ministerija nesikalba su pagrindiniais kultūros rinkos dalyviais – NVO sektoriumi ir savivaldybių kultūros įstaigų tinklu, – tai joks progresas šioje vietoje paprasčiausiai neįmanomas. Kultūros ministerija buvo ne kartą raginama siekti įsipareigojimų tarp savivaldybių ir NVO sektoriaus, kurie leistų didinti profesionalaus meno prieinamumą regionuose. Tačiau, kaip jau minėjau ne kartą, šie siūlymai visad atsitrenkdavo į betoninę ministerijos sieną. O juk būtų galima derinti veiksmus tarp NVO, Kultūros ministerijos ir savivaldybių ieškant finansavimo projektams, bendradarbiauti dalijantis patalpomis, derinant logistinius klausimus.
Pavyzdžiui, jeigu viena meno organizacija gauna finansus gastrolėms po Lietuvą, valstybinės ir savivaldybių įstaigos sutartyje galėtų iš karto įsipareigoti suteikti patalpas pasirodymams, t. y., padėti šiai organizacijai įgyvendinti savo projektą. Dabar gi kūrybininkai nuolat kalba apie situacijas, kuomet susiderinti veiksmus su valstybinio ir savivaldybių sektorių įstaigomis yra labai sunku.
Geresnis bendradarbiavimas tarp kultūros institucijų ir NVO, be abejo, palengvintų darbą visiems – visas kultūros sektorius dirbtų kaip viena bendra, darni ekosistema. Tada būtų galima tikėtis, kad kokybiškos kultūros regionuose išties bus daugiau. Tai yra tiesiog neįkainojamas tikslas, nes šiandien, priminsiu, didžiojoje dalyje Lietuvos profesionali kultūra tiesiog neegzistuoja.
Proveržiui pasiekti užtektų net ir to, kad bent kartą per metus į miestelius atvažiuotų profesionalaus meno kūrėjai, atlikėjai. Tokiu atveju jau galėtume teigti, kad regionuose yra profesionalaus meno. Bet tam, kad tai pasiektume, pirmiausia reikia, kad Kultūros ministerija pradėtų egzistuoti. Jeigu nežinome, kaip padaryti, kad Kultūros ministerija egzistuotų – galime pasižiūrėti į kitas Europos Sąjungos šalis ir pasimokyti iš jų. Ten kultūros formuotojai į kultūrą žiūri ne kaip į susikertančių interesų kratinį, o kaip į bendrą ekosistemą, kurią reikia formuoti darniai, sutelktai, nuolat ieškant sąlyčio taškų. Taip veikia kultūros politika valstybėse, kuriose Kultūros ministerija egzistuoja.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.