Tadas Vinokuras. Technostresas darbe: ar valdantieji reglamentuos teisę atsijungti?

Įsivaizduokite: po ilgos darbo dienos grįžtate namo ir pypteli jūsų telefonas. Gavote žinutę iš darbdavio: „Gal galėtum užmesti akį? Labai reikia tavo pagalbos.“ Kaip elgiatės? Galbūt tai – pirmas kartas, kuomet ne darbo metu gaunate tokią žinutę ir išties jaučiatės atsakingas. Pagalvojate: „Galbūt tikrai kažkas svarbaus atsitiko?“ Deja, didelė dalis žmonių susiduria su tokia situacija kone kasdien, o darbdaviai net nesusimąsto, kad tai – nepateisinamas įsiveržimas į darbuotojo asmeninį gyvenimą. Tad ko laukiame? Ar reglamentuosime teisę atsijungti?

Tokie darbuotojų poilsio pažeidimai, kaip žinoma, tapo ryškia problema po „Covid-19“ pandemijos pradžios, kuomet didelė dalis žmonių priprato dirbti nuotoliu. Taip dalis darbuotojų vos ne per naktį tapo teledarbuotojais. Šie teledarbuotojai realų kontaktą su darbdaviu ir kolegomis iškeitė į elektroninius laiškus, telefonų skambučius, „Slack“ programėles, trumpąsias žinutes ir socialinius tinklus.

O kur problema? Problema ta, kad taip dirbant visiškai susiliejo darbo ir poilsio laikas. Iš teledarbuotojų dažnai tikimasi, kad jie bus visada pasiekiami ir paisys kiekvieno naujo pranešimo, naujos užklausos, ar nurodymo. Mėgindamas pasivyti šią nesibaigiančią reikalavimų virtinę, žmogus patiria technoperkrovą, t. y. būseną, kuomet elektroniniu būdu siunčiamų užduočių gausa tampa tiesiog neaprėpiama. Taip išsivysto technostresas, kenčia darbuotojų emocinė būsena, jų sveikata ir ryšiai su artimaisiais.

Kaip rodo praeitų metų lapkritį paskelbti „Spinter Tyrimai“ duomenys, Lietuvoje darbas yra vienas didžiausių streso šaltinių. Kas penktas žmogus Lietuvoje prisipažįsta, kad darbas sukelia daugiau streso nei bet kokia kita politinė ar socialinė problema. Visiems kitiems darbas nėra pats didžiausias streso sukėlėjas, tačiau taip pat reikšmingai prisideda prie patiriamo streso intensyvumo. Šiuo atžvilgiu visada išsiskyrėme ir visoje Europoje – mūsų šalies streso darbe rodikliai visada buvo vieni aukščiausių. Taip, galime sakyti, kad lietuviai yra patys darbščiausi, pavyzdingiausi darboholikai, tačiau kokia viso to kaina?

Priminsiu, kad stresas darbe daro ypač didelę žalą mūsų emocinei bei fizinei sveikatai. Stresas darbe ir nugaros skausmas yra pačios didžiausios su darbu susijusios sveikatos problemos. Kardiologai teigia, kad stresas darbe labiausiai prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų, nuo kurių miršta net 52 proc. mūsų šalies gyventojų. Taigi, peršasi išvada, kad streso darbe sumažinimas ir teisės atsijungti nuo darbdavio reglamentavimas – gyvybiškai svarbus mūsų sveikatos ir emocinės gerovės išsaugojimui.

Teledarbuotojų patiriamus sunkumus darbe aiškiai pastebime ir statistikoje. Antai Europos Sąjungos (ES) agentūra „Eurofound“ pateikė išvadas, jog iš namų dirbantys asmenys yra linkę dirbti kur kas ilgiau ir ne taip reguliariai. Surinkti duomenys taip pat rodo, kad vis daugiau darbuotojų skundžiasi neadekvačiai ilgomis darbo valandomis ir nepalankiomis sąlygomis ilsėtis, atsijungti nuo darbo. Beje, tyrimai rodo, kad moterys yra ypač pažeidžiamos technostresui, kadangi jos dažniau atlieka šeimos ir ūkio priežiūros darbus. Kitaip tariant, moterims atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo yra dar sunkiau nei vyrams.

Reaguodamos į bręstančią technostreso epidemiją, nemaža dalis ES šalių ėmė spręsti šią problemą teisinėmis priemonėmis. Tokios šalys kaip Prancūzija, Italija, Ispanija teisę atsijungti nuo darbovietės reglamentavo dar prieš „Covid-19“ pandemiją. Štai Prancūzijoje nuo 2017 m. sausio 1 d. Darbo kodekse buvo nustatyti reikalavimai didesnėms įmonėms užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Bet koks darbdavio reikalavimas dirbti laisvalaikiu, per atostogas, po darbo valandų gali tapti prielaida darbuotojui kreiptis į teismą.

Šiuo pavyzdžiu sekė ir kitos ES šalys, tokios kaip Graikija, Liuksemburgas, Portugalija ir Slovakija. Tuo tarpu Airija priėmė praktikos kodą, kurio tikslas – spręsti technostreso problemą raginant darbdavius prisiimti atsakomybę savarankiškai. Deja, tokie darbdavių neįpareigojantys sprendimai neveikia – apklausos rodo, kad Airijoje lig šiol dalis darbdavių net nepripažįsta darbuotojo teisės atsijungti po darbo. Todėl norėdami iš esmės spręsti technostreso problemą, privalome reglamentuoti ne rekomandaciją, o aiškų reikalavimą suteikti teisę atsijungti po darbo.

Europos Parlamentas (EP) dar 2021 m. sausį priėmė rezoliuciją, kurioje pareiškė, kad teisė atsijungti yra „pamatinė teisė, neatsiejama nuo naujų darbo rinkos sąlygų skaitmeniniame amžiuje“. Toje pačioje rezoliucijoje EP pareikalavo iš Europos Komisijos (EK) priimti direktyvą, kuri nustatytų minimalius standartus, ginančius darbuotojų teisę atsijungti visoje ES. Deja, EK pradėjus diskusijas su socialiniais partneriais, greitai pasidarė aišku, kad darbdavių organizacijos – tokios kaip „BusinessEurope“ ir „SMEunited“ – darys viską, kad teisė atsijungti nebūtų reglamentuota.

Tai – dar viena iniciatyva, kurios turinį ir esmę bando išplauti darbdavių asociacijos. Ir jos, reikia pripažinti, pasiekė savo: sutarimo tarp darbdavių ir darbuotojų atstovų per trejus metus rasti nepavyko. O gėdingiausia tai, kad darbdavių organizacijos – tiek „BusinessEurope“, tiek „SMEUnited“ – nesiteikė net pateikti priežasties, kodėl jos blokuoja reglamento svarstymą EK. Taigi šiandien EP pasiūlyta direktyva yra įstrigusi painiuose Briuselio koridoriuose ir jos ateitis – labai miglota. Kaip sakė darbo ir socialinių teisių komisaras Nicolas Schmitas, lieka vis mažiau laiko reglamentuoti teisę atsijungti nuo darbdavio, kadangi EP rinkimai jau ant nosies. Tad ką galime padaryti čia, Lietuvoje?

Metas pradėti nuo savęs: Lietuva jau dabar gali imtis iniciatyvos nelaukdama nurodymų iš Briuselio. Tą, beje, siūlė padaryti socialdemokratai dar 2022 m. Tada jie pateikė įstatymo pataisas, kurios būtų leidusios apginti darbuotojų teisę išjungti skaitmeninius prietaisus ir likti darbdavio nepasiekiamiems nedarbo metu. Deja, šis siūlymas atsimušė į mūrinę konservatorių ir liberalų sieną Seime. Dėl kažkokios neaiškios priežasties Darbo kodeksą turėjęs papildyti sakinys „darbuotojas turi teisę atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavio nepasiekiamas ne darbo laiku“ valdantiesiems atrodė netinkamas, pernelyg griežtas. Kuomet prisimeni, kad didelė dalis ES valstybių jau nuėjo dar griežtesniu keliu, lieka tik gūžčioti pečiais ir klausti: ar valdantieji nepastebi akivaizdžios technostreso Lietuvoje problemos?

Įstatymai Lietuvoje turėtų labai aiškiai pareikalauti darbdavių nustatyti aiškias taisykles, kurios leistų užtikrinti skaitmeninę detoksikaciją. Antai, pagal 2018 m. gruodį Ispanijoje priimtą įstatymą, kiekvienas darbdavys turi sukurti Skaitmeninio atsijungimo politiką, kuri aiškiai nurodytų skaitmeninių įtaisų naudojimo taisykles darbe. Nors galima būtų teigti, kad toks reguliavimas iki galo neišspręs technostreso problemos, jis vis tiek reikšmingai prisideda prie sveikesnės darbo kultūros skatinimo.

Kitaip tariant, iš darbdavių turi būti reikalaujama sukurti tam tikrus rėmus, kurių darbdavys – norėdamas kontaktuoti su darbuotoju – turėtų paisyti ir gerbti. Ir kvailiui aišku, kad darbdavys visada bus suinteresuotas, kad darbuotojas dirbtų kuo daugiau. Tačiau stresuojantis, pervargęs ir nelaimingas darbuotojas tikrai yra ne pagalba darbdaviui, greičiau – kliuvinys ir našta. Tą, atsižvelgdami į besikeičiančias darbo praktikas, turėtume suvokti visi ir pagaliau sukaupti politinę valią reglamentuoti teisę atsijungti mūsų šalies teisyne.