Tomas Tomilinas. Darbo rinkos ateitis – dirbantys robotai ir bedarbiai žmonės

Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 2021 metais parengė Lietuvos įgūdžių strategiją, kurioje vertino darbuotojų turimus įgūdžius, gebėjimą juos ugdyti ir pritaikyti kintančiame pasaulyje.

Vertinimų yra visokių, tačiau labiausiai nerimą kelia viena įžvalga: ekspertų teigimu, darbo rinkoje įsivyraujantis dirbtinis intelektas ir robotizacija atims ypač daug darbo vietų iš lietuvių. Darbo vietų, kurioms būdinga automatizavimo rizika, rodiklis Lietuvoje viršija 60 procentų ir yra ypač aukštas, iš vertintų valstybių mus lenkia tik Slovakija.

Neišvengiamai kintanti darbo rinka atneš problemų, kurioms sprendimų būtina ieškoti jau dabar, nes norintys joje išlikti darbuotojai trūkstamus įgūdžius, kvalifikacijas ir kompetencijas įgis ne iš karto ir valstybė turi būti pasirengusi ne tik siūlyti perkvalifikavimo programas, tačiau ir ieškoti papildomų motyvacijos šaltinių darbuotojams.

Seimas, man gana netikėtai, pritarė demokratų pasiūlymui leisti nedarbo pašalpos gavėjams tris paskutinius išmokos mokėjimo mėnesius dirbti ir gauti pajamas. Už balsavo beveik visa opozicija, bet tai tik pirmas balsavimas, liko dar du. Kol kas idėjai pritaria tik viena valdančioji frakcija – liberalai, ir nežinia, ar tokio palaikymo užteks, nors siūlomi pokyčiai būtini.

Pagal esamą tvarką nedarbo išmoka mokama 9 mėnesius, jei per tą laiką asmuo neįsidarbina, nepradeda verstis individualia veikla bei nedirba su verslo liudijimu. Teoriškai žmogus aktyviai ieško darbo, praktikoje – neretai dirba nelegaliai, tariasi su darbdaviu, jog oficialiai įsidarbins išmokoms pasibaigus, arba prašo artimųjų deklaruoti vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas kaip savo.

Iniciatyvos kritikai sako, jog dirbantis bedarbis yra utopija ir šis pasiūlymas skatins žmones piktnaudžiauti išmokomis. Mano nuomonė visiškai priešinga: esu įsitikinęs, jog papildoma finansinė paskata reikšmingai paskatins žmones ieškoti naujo darbo, imtis verslo ar bandyti naujas veiklas ir būdus užsidirbti.

Ilgalaikė bedarbystė Lietuvoje vis dar reikšminga ir sunkiai sprendžiama problema, jos spąstuose atsidūrę žmonės patiria ne tik finansinius, bet ir psichologinius, savirealizacijos, pasitikėjimo savimi iššūkius. Aktyviai skatiname žmones persikvalifikuoti, jei turima profesija neatitinka šių dienų rinkos poreikių, raginame bandyti kurti savo verslą ar imtis individualios veiklos, užsitikrinant darbo vietą ir stabilias pajamas. Šie įrankiai geri ir, mano galva, puikiai dera prie pasiūlyto modelio, kai paskutinius tris nedarbo išmokos mokėjimo mėnesius leidžiama gauti papildomas pajamas.

Greičiausiai nemaža dalis esame pasvarstę, ką iš tiesų norėtume veikti, kokį darbą dirbti, kur geriausiai galėtume save realizuoti. Žinoma, imtis kažko naujo reikia drąsos, reikia laiko, galų gale, reikia bent minimalių pajamų, nes naujos idėjos, darbas ar verslas neužtikrins pajamų per pirmą savaitę. Būtent šiame kontekste nedarbo periodas, man atrodo, puiki proga persikvalifikuoti, atrasti savo verslo nišą, hobį paversti pragyvenimo šaltiniu ar išbandyti skirtingas profesijas su sąlyga, kad bent tris paskutinius mėnesius matuotis naujus darbinius amplua bus galima neprarandant nors nedidelių, tačiau stabilių pajamų iš nedarbo išmokos.

Atskiros paskatos pasiūlyme numatytos vyresnio amžiaus žmonėms – siūloma nedarbo išmoką pratęsti nuo dabar maksimalių 11 iki numatomų 15 mėnesių. Vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimas yra jautri tema. Netekus darbo likus keletui metų iki pensijos be galo sudėtinga susirasti naują. Ir tai nėra pačių vyresnio amžiaus darbuotojų problema, greičiau įtaka gausybės gajų mitų, susijusių su amžėjimu, ir lūkesčių, kuriuos būsimiems darbuotojams kelia darbdaviai. Dažno jų galvoje tinkamas įdarbinti asmuo – jaunas, veržlus, ambicingas bei galintis dirbti neskaičiuodamas valandų, ir nors ambicijų, kompetencijos bei motyvacijos gali nestigti ir vyresniam darbuotojui, dažnai sveikatos būklė, amžiaus nulemti apribojimai ar būtinybė ilgiau pailsėti ir atgauti jėgas neleidžia jiems lygiaverčiai konkuruoti darbo rinkoje.

Esu tikras, jog pasiūlymas leisti užsidirbti gaunant nedarbo išmoką yra ne tik reikalingas ir bus naudingas sprendžiant šiandienos bedarbių problemas, mano galva, jis atneš daug naudos kovojant su ateityje laukiančiais iššūkiais ir padės užbėgti bent daliai jų už akių.

Gyvename dirbtinio intelekto, robotizacijos ir didžiulių pokyčių laikais. Nauji išradimai jau šiandien keičia, o ateityje dar stipriau keis paklausaus darbuotojo paveikslą, jam reikalingą kvalifikaciją, darbo rinkos struktūrą ir darbdavių poreikius. Natūralu, jog ne visi darbuotojai pajėgs iškart atitikti keliamus reikalavimus, ne visiems liks vietos darbdaviui įdarbinus robotus ar dirbtinį intelektą. Šių žmonių iššūkius spręsti turime imtis jau dabar. Privalome taip suderinti užimtumo, perkvalifikavimo, suaugusiųjų švietimo ir finansinio saugumo užtikrinimo įrankius, kad su nedarbo iššūkiu susidūręs žmogus neįstrigtų bedarbystės situacijoje, o atsiremtų į valstybės siūlomą pagalvę ir sugrįžtų atgal, įgijęs naujų žinių ir motyvacijos.

Šiais, pokyčių laikais nedarbas nėra vieno, konkretaus asmens problema. Pasauliui kintant ir mainantis valstybė turi sudaryti sąlygas piliečiams keistis ir tobulėti kartu, nes tai nėra pavienių žmonių pajamų ir išgyvenimo klausimas – tai visos šalies ir jos ekonomikos klestėjimo klausimas.

Nuo pat Algirdo Brazausko buvimo premjeru laikų visos Vyriausybės plėtė teisę dirbti gaunant tam tikras išmokas ar pašalpas. Pradedant 2002 metų Konstitucinio Teismo sprendimu, jog dirbantys pensinio amžiaus sulaukę asmenys turi teisę gauti ir visą darbo užmokestį, ir senatvės pensiją. Taigi, turime dirbančius ir pensijoje esančius asmenis, po šios Vyriausybės pakeitimų turime dirbančias ir motinystės atostogose esančias mamas. Viliuosi, jog pritarus siūlomoms pataisoms turėsime ir dirbančius bedarbius.

Man rodos, visas dirbančių ir paramą gaunančių žmonių rato plėtimas per paskutiniuosius 20 metų yra pakankamas įrodymas, jog toks būdas veikia, jis palengvina žmonių perėjimą iš vienos gyvenimiškos situacijos į kitą, suteikia finansinį ir psichologinį saugumą, parodo valstybės rūpestį.