Tomas Tomilinas. Darbo vietos robotizuojamos anksčiau nei jose atsiranda robotai

Lietuvoje jau antrus metus nemažėja įtampa dėl pandemijos, karantino suvaržymų, šaukiamos ir atšaukiamos sveikatos ir ekonominės krizės. Gyvenimas tokiame nerime dėl ateities sekina, žmonės pavargę, pikti, netekę kantrybės. Prie visos šios naštos, lyg vyšnia ant torto, prisideda visada erzinantis kainų augimas. Trumpalaikės to priežatys aiškios – atsigauna pasaulio vartojimas, brangsta elektra, nafta ir kitos žaliavos. Antrus metus iš eilės atlyginimai auga netikėtai sparčiai, su jais didėja ir perkamoji galia.

Pasižiūrėję vieni į kitus, verslininkai kelia prekių ir paslaugų kainas net tuose sektoriuose, kur tam nėra jokio aiškaus pagrindo, tiesiog „nes visi kelia“. Prie šios situacijos prisideda seni mūsų darbo rinkos skauduliai: silpna demografija, emigracijos ištuštinta Lietuva, prastų darbo sąlygų nualinti žmonės, kai net nesulaukus senatvės pensijos nebėra jėgų dirbti.

Yra dvi pasaulėžiūros, supaprastintai galime jas vadinti amerikietiškąja ir europietiška. Pirmoji sako, kad žmogų užgulusi našta yra jo asmeninis reikalas. Toks yra klasikinis kapitalizmas, vieni, kurie stengiasi, gyvens gerai, kiti – blogiau, valstybė turi netrukdyti rinkai tvarkytis, kiekvienas atsako už save pats. Anot jos, anksčiau ar vėliau konkurencija suveiks ir kainos kris. Ši amerikietiška svajonė – graži ir paprasta, tačiau Europoje neturi daug šalininkų.

Europetiška gerovės valstybės idėja yra sudėtingesnė, ji sako, kad toli gražu ne visi, kurie stengiasi, bus apdovanoti gerove. Daliai žmonių tikrai nepasiseks. Ir net jei jaunystėje sekasi, kitame gyvenimo etape gali būti visaip. Gerovės valstybė siūlo bent du išbandytus įrankius kapitalizmo naštai palengvinti: valstybės socialinę politiką ir kolektyvinius santykius darbe. Pakalbėkim apie darbdavio ir darbuotojų kolektyvo santykius konkrečiau.

Vokietijoje kainų šuolis yra kur kas kuklesnis ir algos auga ne taip greitai, kaip Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad darbo rinka remiasi kolektyviniais santykiais – profsąjungos derasi dėl nuoseklios algų indeksacijos metams į priekį. Algos stabiliai kasmet auga keliais procentais ir kainų pasiutpolkės nėra. Taigi profsąjungų nauda dviguba – jos spaudžia didinti algas, bet ir padeda stabilizuoti rinką.

Dar svarbesnį vaidmenį kolektyviniai santykiai vaidina konkrečioje darbo vietoje šiais robotizacijos laikais. Nerimas dėl savo darbo vietos yra didžiulė psichologinė našta darbuotojui. EBPO skaičiai sako, kad Lietuvos darbo rinkoje didžiausias Europoje procentas darbo vietų, kur žmones artimiausiu metu pakeis robotai. Pasidavęs nerimui ir paliktas vienas, žmogus sutinka dirbti daugiau, sunkiau, pigiau, kol galiausiai vis tiek yra pakeičiamas robotu. Darbo vietos robotizuojamos anksčiau, nei atsiranda robotai. Jei darbo vieta nėra saugoma kolektyvinių darbdavio įsipareigojimų – nėra rūpinamasi darbo sauga, darbuotojų poilsiu, perkvalifikavimu –darbuotojas rizikuoja prarasti savo sveikatą ir įgūdžius, o tai reiškia, kad tampa nebepaklausiu darbo rinkoje.

Spalį mūsų laukia Vilniaus miesto viešojo transporto vairuotojų streikas. Ir jei strigę kamščiuose imsite piktintis streiku ir streikuojančiais – prisiminkite, kad vairuotojai kovoja ne tik už save, bet ir už Jus. Pagrindinis nesutarimas tarp miesto mero ir vairuotojų nėra alga. Vilniuje vyksta kur kas subtilesnė kova. Nesutariama dėl ateities scenarijų. Iš vienos pusės, miesto savivaldybė yra laukinio kapitalizmo šalininkė – norima taupyti kaštus ilgalaikių garantijų darbuotojams sąskaita. Savivaldybė, naikindama kolektyvinę sutartį, bando pritraukti daugiau privačių vežėjų su žemesniais socialiniais standartais ir dalina jiems pelningiausius miesto maršrutus. Naujiems, jaunesniems darbuotojams net siūloma didinti algą, bet garantijų vyresniesiems sąskaita ir, žinoma, be jokių kolektyvinių įsipareigojimų ateičiai.

Vairuotojų darbo sąlygos Vilniuje blogėja, vyresnio amžiaus žmonėms dirbti šį darbą darosi per sunku dėl didžiulių krūvių, poilsio dienų trūkumo, darbe patiriamo streso. Patrauklia alga bandoma pritraukti jaunimą. Dinamiškumo ir jaunystės kultas yra siaubingas reiškinys tose pramonės ar paslaugų srityse, kur tiesiog reikia gerai atlikti konkrečią funkciją, pavyzdžiui, vairuoti troleibusą. Ilgametė patirtis ir praktika čia turėtų būti pranašumu, ne trūkumu. Vairuodamas, dirbdamas padavėju ar, kaip sako premjerė, kasdamas duobę, jaunas žmogus nekuria startuolio. Jaunas darbuotojas dažniausiai pasirenkamas tam, kad nekeltų per didelių reikalavimų, neskaitytų Darbo kodekso kartu su draugais iš profsąjungos, ir neprisimintų ankstesnių sprendimų ar pažadų. Kolektyvinių santykių nesaugomoje rinkoje vyresni žmonės dažniau lieka be darbo, o jaunesni – be sveikatos.

Apklausos rodo, jog 59 procentai Lietuvos žmonių sako, kad darbdaviai amžių laiko didžiausiu trūkumu. Sukūrę tam tikrą atsvarą darbdavio savivalei, per ilgus metus pasiekta kolektyvine sutartimi, Vilniaus viešojo transporto vairuotojai rodo mums pavyzdį. Ir šiuo pavyzdžiu, savo pačių labui, turėtume sekti, nes, stebint priimamus sprendimus kartais atrodo, jog už juos atsakinguose postuose jau dabar dirba robotai – skaičiavimo mašinėlės, kurios vietoj ilgalaikės naudos valstybei renkasi šios dienos pelną sau.