Tomas Tomilinas. Socialinės streiko pamokos

Daugiau kaip dvi savaites Vilnių kaustęs viešojo transporto vairuotojų streikas pasibaigė. Pasibaigė darbuotojų ir juos palaikančios visuomenės pergale, nepaisant mokesčių mokėtojams brangiai kainavusių savivaldybės vadovų pastangų jį sumenkinti, o streikuojančius vairuotojus parodyti kaip užgaidžius, nepastovius ir nežinia ko norinčius tinginius, drumsčiančius miesto gerovę ir miestiečių gyvenimą.

Tai vienas iš pirmųjų streikų, kurį galiu prisiminti (reta išimtis yra švietimas, chemijos pramonė ir kelios kitos sritys), pasibaigęs realia darbuotojų pergale, nenutrauktas dėl teismo sprendimo ar darbuotojams neatlaikius darbdavio spaudimo. Tokia baigtis leidžia viltis, jog streikai Lietuvoje taps tokia pačia darbuotojų priemone kovojant dėl savo teisių ir teisėtų lūkesčių, kaip kad yra visur kitur laisvame pasaulyje, ir pagaliau paliksime praeityje laikus, kai viršininko nuomonė buvo vienintelė svarbi ir teisinga.

Visuomenės ir miestiečių palaikymas streikuojantiesiems, nepaisant kasdien patiriamų nepatogumų, rodo, jog tikrai suprantame, kad darbuotojų teisės yra mūsų visų teisės ir šioje kovoje turime palaikyti visus, siekiančius didesnio socialinio dialogo ir savo teisių darbovietėje atstovavimo.

Mano nuomone, šis streikas darbuotojų sąmonėje taps lūžio tašku, įrodančiu, jog burtis į profesines sąjungas, siekti kolektyvinėse sutartyse įtvirtinti bendrus susitarimus ir derėtis su darbdaviu verta, o ir įmanoma. Nuo pat streiko pradžios sakiau, jog vairuotojai kovoja ne tik už savo teises bet ir už darbuotojų teises iš esmės, nes jei keletą metų augusi įtampa ir kelias link streiko būtų pasibaigę darbdavio pergale – tai būtų tapę bet kokio socialinio dialogo ir darbuotojų įtraukimo į įmonės valdymą Lietuvoje pabaiga.

Džiaugiantis viešojo transporto darbuotojų, juos atstovaujančios profsąjungos ir šią kovą palaikiusios visuomenės pergale, būtina atkreipti dėmesį ir ne į tokią malonią tiesą – vairuotojų darbdavys šioje situacijoje atrodė mažų mažiausiai gėdingai.

Liūdniausia dalis yra tai, jog Vilniaus viešojo transporto įmonė priklauso savivaldybei, taigi valstybei, taigi yra išlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų. Savivaldybės įmonė, atsakinga visiems miestiečiams ir piliečiams, leidžia sau su darbuotojais elgtis kaip su vergais, neužtikrinti net minimalių higienos, poilsio ir sąžiningo apmokėjimo sąlygų, nereaguoti į Valstybinės darbo inspekcijos nustatytus pažeidimus ir dvejus metus ignoruoti darbuotojų atstovų prašymus pasikalbėti apie geresnes sąlygas.

Problema, pasirodo, buvo dar gilesnė. Vilniaus valdžia maždaug prieš dvejus metus nusprendė atsikratyti kolektyvinių santykių įmonėje, taip mažindama sąnaudas ir keldama ne tik socialinį, bet ir realų pavojų vilniečiams. Kai autobusą vairuoja beviltiškai pavargęs žmogus, tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Visi supratome, kad šio darbuotojų streiko atomazga turės ilgalaikes pasekmes viso Lietuvos socialinio dialogo ir kolektyvinių santykių plėtrai, o streikui žlugus galimai prasidės masinis profesinių sąjungų, kolektyvinių sutarčių naikinimas viešajame ir privačiame sektoriuje pagal vadinamąją naują viešą vadybą arba, kitaip sakant, pagal neoliberalios ideologijos dogmas.

Bet Vilniaus vairuotojai „sustabdė“ šitą laukinio kapitalizmo reformų „traukinį“. Po streiko savivaldybė ir įmonė buvo priverstos pasirašyti kolektyvinę sutartį, į kurią įtraukta atlyginimo mokėjimo sistema, įtvirtinti aiškūs premijų ir priemokų kriterijai, sutarta dėl atlyginimo indeksacijos kartą per metus, užtikrintas darbuotojų poilsis ir pertraukos. Atskirą dėmesį norisi atkreipti į sugrąžintą priedą už darbo stažą įmonėje. Vairuotojai iškovojo tai, dėl ko pavasarį dar teks kovoti valstybės tarnautojams.

Kodėl savivaldybės ir įmonės vadovai leidžia sau džiaugtis susitarimu ir streiko pabaiga, nors padarė viską, kas įmanoma, kad jis įvyktų ir užsitęstų kuo ilgiau? Dar daugiau, pasitelkė neproporcingai didelius, palyginti su vairuotojais, turimus išteklius, kad priverstų juos nutraukti streiką be sąžiningo susitarimo. Mano galva, šioje situacijoje sąžininga ir teisinga reikalauti politinės ir asmeninės vadovų atsakomybės dėl miestiečių patirtų nepatogumų ir išaugusių kelionių išlaidų, įmonės patirto nuostolio, o ir reputacinės žalos, kai valstybei atstovaujantys žmonės veikia prieš darbuotojų ir miestiečių interesus.

Kaip galima reikalauti, kad privatus verslas taikytų aukštus standartus ir būtų socialiai atsakingas, kai net viešajame sektoriuje, biudžetinėje įmonėje klesti požiūris į darbuotoją, kaip į baudžiauninką, priklausomą nuo pono valios? Kokią nepataisomą reputacinę žalą meras ir kiti miesto vadovai-kandidatai darė tokiais antisocialiniais veiksmais miestui, kuris kenčia nuo per didelės automobilizacijos, skatina tvarų transportą ir siekia žaliosios, ekologiškai sąmoningos sostinės statuso?

Esu tikras, jog visos šalys išmoks šio streiko pamokas ir jau netrukus Seime kalbėsime apie galimybę liberalizuoti streikus ir suteikti darbuotojams galimybę tokiu būdu ginti savo teises, jeigu nepavyksta konstruktyviai kalbėtis su darbdaviu. Neabejoju, jog tvirtai savo reikalavimų besilaikiusių vairuotojų pavyzdys įkvėps ir kitus darbuotojus apsvarstyti savo darbo sąlygas, burtis į profsąjungas ir kovoti už savo teises.

Esu tikras, jog kaip tik šis kelias veža į gerovės valstybę, ir dėkoju vairuotojams už ryžtą ir parodytą teisingą kryptį.