Manding, pagrindinė ir lemianti per amžius buvo ir būtų Lietuvos idėja.
Jeigu jos nėra, tai nieko nėra. Visos kitos – antraeilės, o be tos pagrindinės grožio ir gyvybingumo nieko nebus.
Lietuvos idėja kilo praeityje, ji gaivino ir vedė, skatino veikti, o nyksta dabartyje, galimai ir nunyks toje niurgzlių ateityje, kuri formuojasi dabar. Tąsyk liktų nebent likutinės liekanos, dar vis anos idėjos ir anų pastangų kai kurie rezultatai. Liks pavadinimas, kaip šumerų ar prūsų.
Idėjos bręsta ir gimsta žvaigždėse, bet iš tikrųjų žmonėse. Ar gausu nūnai žmonių su Lietuvos idėja?
Ji labai paprasta: kad Lietuva būtų. Ne vien savaime, kaip žolė auga (arba neauga), bet ir iš idėjos, troškimo, valios. Darbo, be abejo.
Tad ar gausu nūnai tokių keistuolių litvomanų su Lietuvos meile širdyje ir Lietuvos mintimi galvose?
Lietuvos idėja – kad Lietuva būtų – išties vaisingai reiškėsi praeityje; keistuoliai suveikdavo, žadino aplinką. Kad būtų ir dabar, ir visados. Tai didi idealistų idėja amžinajai ateičiai. Kai kurie tebenori, kad jos abi būtų: ir ateitis, ir Lietuva.
O kas yra Lietuva? Imkime du vardiklius.
Tai šis kraštas prie Baltijos, gražus ir malonus, kad jame žmoniškai gyventume (jei esam normalūs žmonės savo krašte; deja, plėšikams sunkiau). Kraštas mielas, net mieliausias! „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėla“. Be motinos lieki našlaitis; gal tremtinys, gal valkatauji.
Tad ir antrasis vardiklis – šio krašto žmonės. Čionykščiai, šišioniškiai, tuteišiai. Savito būdo žmonės, tos žemės, tos saulės auginti. Nejučia mėgstantys ir net mylintys savo kraštą, vertinantys jo laisvę kai kada net labiau už gyvybę. Puoselėjantys, kad būtų (Lietuva), ginantys ir gerinantys – ne plėšikai.
Mat jei nevertina, nepuoselėja, tai jau nebe šio krašto žmonės.
Ir priešingai – atvykėlis, jeigu pamilo ir puoselėja (nespjaudo, nelaidoja), tai jis jau Lietuvos žmogus. Taip kreipdavosi Lietuvos Sąjūdis. Antai Lietuvos žydas, Lietuvos lenkas – o, kad tik turėtume daugiau Lietuvos lietuvių...
Čia jau atsimušam kakta ir nosim į lietuvių problemą.
Lietuviai Lietuvai! – taip turėtų būti, ne atvirkščiai.
Ir tąsyk, kas jaučiasi esąs Lietuvai, tas ir lietuvis. Galima gyventi, dirbti ir mirti Lietuvai. Ne tik savaime, kaip žolė, bet ir iš idėjos – antai skambėjo diskusijoj neryškiai šis klausimas. Lietuvos idėja.
Gal tai Algirdo Kaušpėdo su antimis šauktoji Lietuvos valstybė? Panašu, nes ir keliam, ir engiam vieni kitus per valstybę. Ji padėjėja ar engėja?
Pakviesčiau jums leidžiant: liaukimės engę!
Nevėpsosim juk amžinai į ringus, kuriuose grumiasi teisės ir engimas.
Paieškokim tikresnių savo būvio pamatų. Kuo esam?
Visi Lietuvos vaikai būtų prasmingas idealas. „Pirmyn, Tėvynės vaikai!!“ – su šia daina Marselio liaudis nuvertė sukirmijusią engėjų santvarką. „Tegul tavo vaikai eina“ dorybės takais ir su šviesa, ir su tiesa, tegul jie dirba žmonių gerovei – mes visi giedame šią jauno mirusio senovės varpininko maldą.
Joje sutampa idėja, tikslas ir prasmė.
O didžioji idėja paprastai realizuojama per mažesnes. Kitaip ideologija virstų ir virsta plepalogija. Tad imkim ir galų gale padarykim ką nors. Plepėti visi gudrūs.
Lietuvą gožia šlykščiausia invazinė piktžolė – nuodingieji „Sosnovskio barščiai“. Pradėkim nuo jų, išnaikinkim. Kiekvienai šeimai po avį! Avys ir avinėliai išėda velniavą. Dešimtmečiais tartum ieškojom priemonių prieš sosnovskį, jeigu tikrai ieškojom. Dabar – atradimas, nelyginant Vasario 16-osios akto. Ėmė žmogus ir pradėjo galvoti apie aktą, ir nuvažiavo, ir atsivertė sudulkėjusią archyvinę bylą. Ėmė jo brolis ūkininkas ir pasiūlė savo avims tų velnio barščių. – Ėda ir nesinuodija! Ir Žemės ūkio ministrai supuolę kaip mat parengė (sapnuoju) vieningą avininkystės plėtros bei Lietuvos nubarštinimo planą. Avinai nebūtų sugalvoję, o žmogus gali. Tam išsikovojom nepriklausomybę. Svarbu pradžia ir noras gyventi.
O kai jau valosi mūsų laukai ir pamiškės, gėrukėliams arciavojant, išnaikinkim Sosnovskio barščius ir savo sielose! Lietuvos sielą reikia rimtai gydyti.