Įsivaizduojate šiuos, Lietuvą reprezentuojančius žodžius? Pasaulyje yra šalis, miestas-valstybė, kuri remdamasi šiuo principu plačiai atvėrė duris talentams ir investicijoms.
Ir nuo 1965 iki 1990 m. jų gyventojų skaičius užaugo nuo 1,6 mln. iki 3 mln. Per kitus 27 metus – iki 5,75 mln. Jei BVP vienam tuomet siekė 400 dolerių, dabar jis siekia iki 25 tūkst. dolerių. Kvalifikuota darbo jėga, skatinamas gimstamumas, pagarba užsieniečiams, ypač palankios verslo sąlygos, išmintinga, talentus ir reikalingą darbo jėgą traukianti imigracijos politika – tai Singapūro receptas didinant įplaukas į biudžetą švietimo, sveikatos ir socialinėms reikmėms. Taigi darbo užmokesčiui, pensijoms, išsilavinimui ir kitiems mums galvos sopulį keliantiems dalykams.
Ir visa tai prasidėjo vadovavimą šaliai perėmus premjerui Lee Kuan Yew (sutrumpintai jį vadino LKY), kuris ieškojo recepto, kaip kurti gerovę, neturint gamtinių išteklių, būnant apsuptiems potencialiai priešiškų valstybių bei neturint homogeniškos visuomenės, kurią sudarė kinų, malajų ir indų etninis mišinys. Taigi neturint bendros kalbos, bendros kultūros, bendros istorijos.
Toks „Singapūro modelis“ reiškė centralizuotą valdžią, skaidrią ir nekorumpuotą Vyriausybę bei ekonominį liberalizmą. Tiesa, jis kritikuotas už švelnią autoritarizmo formą, kuri pasireiškė draudimais opozicijai, diegiant atsargumo ir savicenzorystės klimatą.
LKY teigdavo, jog diegia vertybes, pagal kurias visuomenės gerovė yra aukščiau už asmenines laisves ir teises, o piliečiai atsisako tam tikros autonomijos ir laisvių vardan visapusiškos, gerovę kuriančios valstybės. Tačiau karta keičiasi, stebi demokratines permainas kitose šalyse, vis aktyviau reiškia savo nuomonę ir abejones galiojančia politine sistema.
Man šiomis dienomis besilankant Singapūre, vienoje lauko kavinių pabendravus su jauna porele, buvau nustebęs jų atviru nepasitenkinimu. Pagyrus Singapūrą kaip vieną iš moderniausių ir švariausių pasaulio miestų, jie sutiko su tuo, tačiau ironiškai atsakė, kad šalis yra per daug sterili, kur opozicinėms partijoms neleidžiama laisvai reikštis.
Vėliau tas pats ir lankantis universitete. Ne tik studentai, bet ir kai kurie dėstytojai neslėpė savo nepasitenkinimo valdžios sprendimais, kurie kartais primena Rusijoje galiojantį „užsienio agentų“ įstatymą. Pagal jį net 115 nevyriausybinių organizacijų dėl gautos paramos iš užsienio paskelbtos „užsienio agentais“. Pastaruoju metu Singapūre smerkiamas valdžios sprendimas atšaukti nuolatinį leidimą gyventi šalyje Huang Jing – JAV piliečiui, žymiam politologui ir to paties LKY vardu pavadinto Azijos ir Globalizacijos centro direktoriui. Oficiali priežastis – aukštosios mokyklos vadovo ryšiai su užsienio valstybių diplomatais.
Kaip vietinis apžvalgininkas, prašydamas neviešinti jo pavardės, man užsiminė: „iš esmės mūsų valstybė yra valdoma vienos šeimos. Visi prisimena LKY su pagarba už tai, kaip jis kūrė gerovės valstybę nuo pamatų, tačiau žmonėms to darosi per mažai“.
Šie pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, kad dažnai giriamas ir pavyzdžiu kitoms šalims nurodomas Singapūras turi savo ydų, kurių demokratinės Vakarų valstybės, o taip pat ir Lietuva, niekada neperkels į savo politinę valdymo sistemą.
Tačiau antra vertus, Singapūras padarė unikalų progresą, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį kaip į sėkmės pamokas. Ypač Lietuvai.
Po atsiskyrimo nuo Britanijos, o vėliau ir nuo Malaizijos 1965 metais, LKY pažadėjo kurti meritokratinę (kai įtaką savo rankose sutelkia profesionaliausi ir daugiausia pasiekusieji), daugiatautę valstybę.
Kaip ir Lietuva, neturėdama gamtinių išteklių, Singapūro valstybė kūrėsi remdamasi žmonių darbštumu ir sumanumu. LKY „The New York Times“ kartą interviu prisiminė: „mes žinojome, jei vystysime savo ekonomiką taip, kaip kaimynai, mes mirsime“. Todėl nusprendė kurti naują ekonominį modelį. Šio modelio ištakose glūdi įsitikinimas, kad reikia priimti sprendimus ir daryti veiksmus anksčiau, greičiau ir geriau nei bet kas kitas.
Tai suvokimas, kad viskas priklauso nuo žmonių ir žmogiškojo kapitalo. Tai agresyvi konkurencija už labiausiai išsilavinusių, inovatyvių žmonių pritraukimą bei geriausių sąlygų investuotojams sudarymas. Tai pagarba verslui ir investuotojui, kuriančiam pridėtinę vertę ir darbo vietas, kurios generuoja biudžeto pajamas, padeda kurti modernias ir paslaugias sveikatos, socialinės apsaugos, o taip pat švietimo sistemas. Dėl inovatyvių sprendimų ir privataus kapitalo, Singapūro universitetai yra vieni geriausių Pasaulyje.
Spręsdamas gamtinių išteklių trūkumą ir turėdamas omenyje nedidelį gyventojų, vartotojų skaičių bei mažą šalies teritoriją, LKY ieškojo, kaip savo šalį išskirti nuo kaimynų. Kadangi kaimyninėse šalyse klestėjo korupcija, jie nusprendė kurti skaidriausią ir efektyviausią biurokratiją.
2009 metais viename Azijos ir ES užsienio reikalų ministrų susitikime paklausiau tuometinio savo kolegos George Yeo, kaip Singapūrui pavyko įgyti geriausių, bet mažiausią skaičių turinčių biurokratų titulą? Ministras atsakė, jog norint pašalinti korupciją ir pritraukti geriausius vadybininkus, reikia drastiškai sumažinti biurokratiją bei pakelti ministrų, teisėjų, aukštų pareigūnų algas iki tokio lygio, kokį gauna privačių kompanijų vadovai ar nors aukšti vadybininkai.
George Yeo, minėdamas pirmąjį premjerą, akcentavo, kad šalis sukūrė palankiausias investavimo sąlygas, mokestinę sistemą bei kontroliuojamą imigracinę politiką tam, kad talentai ir kapitalas atvyktų į Singapūrą, o ne į kaimynines šalis. Singapūriečiai investavo į pasaulinės klasės infrastruktūrą, geriausią susisiekimą oru, jūra, satelitu ir internetu.
Be to, Singapūras sukūrė ir puikų išsilavinimą turinčią darbo jėgą, kuri kalba angliškai, faktiškai paversdamas ją antrąja valstybine kalba.
Ir skubėjo lėtai, ypač kai tai buvo susiję su etniniais, religiniais, kultūriniais ar lingvistiniais klausimais. Jis anksti suprato, kad kokybinis šalies pranašumas kaimynų atžvilgiu bus tada, kai anglų kalba taps faktine antrąja Singapūro kalba. Turint kvalifikuotą ir laisvai angliškai kalbančią darbo jėgą, užsienio investuotojai ir finansinių paslaugų kompanijos bus labiau suinteresuoti įsikurti bei veikti Singapūre, o ne kaimyninėse šalyse.
Tačiau jei per greitai ir per prievartą šalies multietninei bendruomenei būtų brukama anglų kalba, galima susilaukti stipraus pasipriešinimo. Todėl gyventojams buvo pasiūlyta mokytis dvi kalbas: gimtąją ir anglų, taip, kaip jie nuspręs patys. Taip papildomai suteiktos ilgalaikės 30 metų garantijos darbo rinkoje tiems, kurie pasirinko anglų kalbą, kaip pagrindinę kalbą. Universitetai, dar prieš 30 metų dėstę kinų kalba, dabar paskaitas skaito anglų kalba. Tai leido sukurti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, laisvai kalbančią pasauliui apie Singapūrą. 70 proc. Singapūro universiteto dėstytojų yra iš užsienio, atvežę su savimi unikalias kompetencijas bei prisidėję prie aukštojo mokslo kokybinio ir konkurencinio šuolio.
Ir koks to rezultatas – regioninis pramonės ir gamybos centras. Singapūras pritraukė pasaulinius bankus, investicinius fondus ir draudimo bendroves. Nedidelis miestas tapo trečiuoju Pasaulyje finansiniu centru, antruoju pagal perkraunamą tonažą Pasaulio jūros uostu ir globaliu Pasaulio kultūros traukos centru. Puiki to iliustracija – kitą dieną po mano vizito gautas skambutis iš pasaulinio garso dirigento, esto Kristjan Jarvi, kuris gastroliuodamas su trupe Singapūre sužinojo apie mano vizitą ir išreiškė norą pasimatyti.
Iš Singapūro parsivežiau esminį principą, kad sėkmingai tarptautinei konkurencijai būtini trys elementai – verslumas, inovacijos ir valdymas. Verslumas reiškia siekti naujų galimybių ir priimti apskaičiuotas rizikas. Inovacijos yra tai, kas kuria didesnę vertę nešančius produktus ir procesus. Na, o bet kuriai įmonei augti reikalinga gera vadyba, kuri atvertų kelius į naują rinką bei sukurtų naujus paskirstymo kanalus.
Ir kas iš to Lietuvai? Akivaizdu, kad turime visas galimybes naudą susikurti patys ir pritaikyti gerus pavyzdžius.
Taip, Singapūro istorija, visuomenės sandara, pagaliau, politinė sistema yra kitokia. Tačiau svarbiausia, ko mes galime pasimokyti iš Singapūro, yra tai, kad esant politinei valiai, susitelkimui, darbštumui, disciplinai ir nuoseklumui – galima padaryti būtinas permainas.
Todėl kalbos, jog mums būtinas ambicingas tikslas – per 25 metus atkurti gyventojų skaičių iki 3,2 mln. gyventojų tėra kliedesiai, man kelia šypseną. Jei singapūriečiai ir airiai galėjo pakeisti demografiją sau naudinga gyventojų didėjimo linkme, sukūrus palankiausią aplinką verslui ir mokslui tapti ekonominės pažangos ir piliečių gerbūvio šalimis, aš esu įsitikinęs, kad ir mes galime ir net privalome tuo tikėti!
Daug šalių bando kopijuoti Singapūro modelį lyg pamiršdami, kad tai miestas-valstybė, išsitekusi 40 km spinduliu. Čia kur kas paprasčiau konsoliduoti finansinius ir žmogiškuosius resursus, politinę valią, lengva investuoti į infrastruktūrą bei užtikrinti sprendimų kontrolę.
Tačiau tokių miestų pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad urbanizacija ir resursų telkimas didžiuosiuose miestuose tampa neišvengiama tendencija, todėl Lietuvai būtina harmonija. Valstybės įsikišimas, skiriant politinį dėmesį ir investicijas į regionus – taip pat būtinas. Lietuvoje istoriškai susiklosčiusių regioninių centrų potencialą galima atskleisti išnaudojant kūrybinius pajėgumus vietoje ir nacionalinius bei Europos Sąjungos resursus.
Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų svarbiausias resursas – gėlas vanduo – daugeliui Pasaulio valstybių yra didžiulis iššūkis. Mes gebame save aprūpinti maistu ir turime pramonės bei žemės ūkio plėtrai palankų gyventojų tankį. Taigi net ir tokiai „Pirmojo pasaulio oazei“ kaip Singapūras mūsų struktūriniai privalumai yra nepasiekiami. O tai yra vienos svarbiausių Lietuvos renesanso priežasčių.
Pagaliau bene labiausiai žavinti galimybė – talentų traukos programa. Skirtingai nuo tos, kuri pastaruoju metu taikoma Europoje, mums verta atsigręžti į tuos, kurie patys gabiausi. Singapūro pavyzdys įrodė, kad gabiausieji padeda išlaikyti valstybės identitetą ir vertybes, tačiau teikti didžiulę ekonominę naudą.
Sutarkime ir dirbkime tam, kad niekas iš mūsų šalies nenorėtų išvykti, visi lietuviai skubėtų sugrįžti, o svetimšaliai prašytųsi investuoti, mokytis ir verslauti Lietuvoje. Tam reikalinga lyderystė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.