Valdas Benkunskas. Jei taip ir toliau, medaliais nesidžiaugsime ne tik šioje Olimpiadoje, bet ir daugelyje kitų

Olimpinės rinktinės dydis ir žaidynėse (ne)iškovotų medalių skaičius aiškiai parodė, jog sporto situacija mūsų šalyje yra daugiau nei nepatenkinama. Reaguodama į susiklosčiusią situaciją, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė gelbėsianti Lietuvos sportą.

Ten dirbantys specialistai pasiūlė sporto bendruomenei sėstis prie bendro stalo ir koreguoti Sporto įstatymą. Tačiau ministerijos siūlymai, kad ir kokiais gerais ketinimais grįsti, nepadės parsivežti medalių ne tik iš šių, bet ir iš daugelio kitų Olimpinių žaidynių. Ir štai kodėl: kai suskyla namo sienos, tenka ieškoti konstrukcinių pažeidimų, tačiau šiuo atveju ministerija plyšius bando užklijuoti lipnia juosta.

Kadangi problemos aiškiausiai matomos pačiame aukščiausiame sportiniame lygmenyje, tai ir resursus planuojama mesti būtent ten – ministerija siūlo didintini finansavimą federacijoms. Tačiau federacijos, kaip žinia, investuoja tik į pačius perspektyviausius, jau sporto rezultatų pasiekusius atletus, o paskui susirenka medalius ir premijas už tų pačių sportininkų pasiekimus.

Ką tokiu finansavimo projektu pasieksime? Tikėtina, kad tie patys atletai, kurie jau dabar laikomi aukšto meistriškumo sportininkais, turės daugiau stovyklų užsienyje, o išvažiavę į čempionatus, gyvens šiek tiek geresniuose viešbučiuose. Galbūt taip pat galės drauge su savimi išsivežti papildomą sporto medicinos specialistą. Bet ar dėl to išsiplės aukšto meistriškumo sportininkų ratas? Tikrai ne.

Jei reforma siekiame didinti aukšto meistriškumo atletų skaičių sistemoje, tai kurgi investicijos į jaunų sportininkų ugdymą? Į talentų paieškas, kol gabumai dar sunkiai apčiuopiami? Jau dabar stokojame gabių sportininkų, o investuojant tik į aukšto meistriškumo atletus, nauja talentų karta gali ir neužaugti.

Visoje Europoje sporto sistema veikia panašiu principu. Ją sudaro sportininkai, klubai ir federacijos. Sporto piramidės apačioje yra gausus, masinis sportas, o iki jos viršūnės pakyla tik elitiniai atletai. Lietuvoje vidurinysis lygmuo – klubai, sporto mokyklos ir kitos įstaigos, užsiimančios talentų atranka ir ugdymu – yra pati silpniausia grandis, sulaukianti mažiausiai integruoto valstybės dėmesio.

Sporto mokyklų išlaikymas paliktas savivaldybių žinioje, tad jų veikla daugelyje Lietuvos regionų yra dotuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, o privatūs klubai išsilaiko tik iš nedidelių neformaliojo ugdymo krepšelių.

Kur yra didžioji problema? Tokia finansavimo sistema yra nemotyvuojanti, neskatinanti ieškoti ir pritraukti daugiau vaikų sportuoti ar kelti jų meistriškumo lygį. Norint išugdyti tikrus profesionalus, reikalingi didžiuliai ištekliai – intensyvios kasdienės treniruotės, sporto medicinos personalas, aukštos kvalifikacijos treneriai, kokybiška infrastruktūra ir lėšos stovykloms bei varžyboms, todėl sportininkai ir jų treneriai yra priversti nuolat ieškoti, kaip su labai ribotomis lėšomis patenkinti visus šiuos poreikius.

Mano siūlymas ministerijai – spręsti sporto problemas ne nuo viršūnėlių, o nuo apačios. Pradžiai – sukurti centralizuotą aukšto meistriškumo atletų rengimo finansavimo sistemą. Suformavus aukšto meistriškumo sportininkų ugdymo krepšelius, būtų išplėstos kokybiško atletų parengimo galimybės bei didėtų konkurencija dėl talentingų sportininkų tarp sporto mokyklų ir klubų. Ir vieni, ir kiti dėtų daugiau pastangų ieškant talentų, todėl augtų ne tik aukšto meistriškumo atletų, bet ir apskritai sportuojančių mokinių skaičius.

Idealiu atveju į sporto mokyklas ar klubus įstoję vaikai turėtų ten atsinešti savivaldybių jiems suteiktus neformaliojo ugdymo krepšelius, o gabiausi jų, būtų perkeliami į aukšto meistriškumo atletų grupes, kur jiems būtų suteikiamas iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamas aukšto meistriškumo sportininkų ugdymo krepšelis. Šiems sportininkams būtų rengiamos suintensyvintos treniruotės, teikiama sporto medicinos pagalba ir kitos konsultacijos.

Tuo tarpu, savivaldybės didesnį dėmesį galėtų skirti sporto infrastruktūros vystymui ir plėtrai. Išplėtus kokybiškų treniruočių bazių skaičių, mažėtų poreikis mūsų atletams vykti treniruotis į užsienį, tad galų gale būtų taupomos ir federacijų lėšos.

Trumpai apibendrinant, mūsų valstybei iki šiol labai trūko ilgalaikės strateginės vizijos. Problemos buvo sprendžiamos fragmentiškai gesinant gaisrus, bet neįgyvendinant esminių pokyčių. Papildomas finansavimas federacijoms yra būtent toks žingsnis – jis trumpam nutildys klausimus, bet neatneš jokios realios naudos.

Jei norime, kad situacija keistųsi iš esmės, turime sistemą matyti kaip visumą. Aukšto meistriškumo sportininkai netampa tokiais per naktį, federacijoms suspragsėjus pirštais, todėl turime stiprinti silpniausią sistemos grandį, atsakingą už sportininkų ugdymą, o laimėtojais išeisime visi – ir sportininkai, ir sporto mokyklos bei klubai, ir federacijos.