Viskas baigėsi laimingai, tačiau, jeigu būtų žuvusių žmonių, pokalbių su susisiekimo ministru nebebūtų. Jis jau būtų atsistatydinęs, o Kelių direkcijos kieme lankytųsi prokurorai.
Dabar visi, atsakingi už tiltų būklę, blaškosi ir kratosi kaltės, tačiau situacijos tai nepakeis. Šiuo metu padėtis Kėdainiuose yra nepavydėtina – teliko vienas tiltas už miesto, tad kelionės į darbą, ugdymo ir gydymo įstaigas prailgėjo dešimtimis kilometrų. Tai, žinoma, kelia sunkumų gyventojams, kurie supranta, kad tilto per dieną nepastatysi. Taigi gali būti, kad laukia ilgi metai teturint vieną tiltą. Jei ir šis neįgrius...
Žinoma, kreipsimės į Kėdainių rajono savivaldybę dėl policijos, ugniagesių, greitosios medicinos ekipažų budėjimo, nes reagavimo greitis gerokai pasikeitė. Keitėsi ir viešojo transporto maršrutai. Visa tai savivaldybė gali organizuoti. Tačiau yra daug darbų, kuriems savivaldybė turi labai mažai įtakos, čia esminį vaidmenį atlieka Susisiekimo ministerija ir Vyriausybė.
Susisiekimo ministerija ir Kelių direkcija turi daryti viską, kas tik įmanoma, kad susisiekimo situacija Kėdainiuose gerėtų. Privaloma spartinti Vilainių tilto rekonstrukciją bei griuvusio tilto perprojektavimo ir rangos darbus, net jei tai papildomai kainuos. Šis tiltas atsidarys tik liepą, jis vėluoja dėl ESSO ir kitų komunikacijas ant tilto turėjusių įrengti kaltės. Čia, akivaizdu, trūksta kontrolės. Aišku, vėluojama ir dėl rangovo kaltės.
Kėdainiai prie bendradarbiavimo su Kelių direkcija sutarties neprisideda finansiškai, todėl tiltų ir gatvių remontas trunka ilgiau. Priešingai nei, pavyzdžiui, Plungės, Klaipėdos rajonai, Klaipėda, kuri prie Kelių direkcijos tvarkomų kelių prisideda iš savo biudžeto.
2024 m. bus tvarkomi tiltai per Dotnuvėlę ir Smilgą, o kartu su jais ir Basanavičiaus gatvė. Papildomai paprašėme testuoti vienintelį likusį tiltą.
Susitikime su susisiekimo ministru klausiau, ar ministerija bei Vyriausybė iš šios situacijos kažko pasimokė, galbūt prasidės naujos, kokybiškos diskusijos, paremtos ne asmeninėmis ambicijomis ar neveiksnumu, o suvokimu, kad tiltui nepasakysi: palauk, dar pastovėk, kai galėsim – padėsim. Dabar, rodos, visi sutinka – atėjo metas pokyčiams, kai kurie statiniai jau nebegali laukti.
Akivaizdu, jei norime užkirsti kelią tokiems griuvimams, gerinti kelių būklę, turime užtikrinti didesnį finansavimą. Tokio, koks yra dabar, katastrofiškai neužtenka ir tik laiko klausimas, kada Lietuvos šeimos ims garmėti nuo tiltų.
Kiek nustebino ministro atsakymas, kad padidinti finansavimą galima, tačiau klausimas, kur jis bus nukreipiamas, nes svarbu prioritetai. Ministre, ar ne jūs turėtumėte apie tai galvoti? Ne Lietuvos žmonės skirsto tuos, kad ir mažus, pinigus, tai daro valdantieji, jie turi ir numatyti kelis žingsnius į priekį.
Ministras informavo, kad, pavyzdžiui, 2018 m. tiltams ir viadukams remontuoti buvo skirta 6,6 mln. eurų – tokios sumos pakako paprastam 4 tiltų remontui. Tuo tarpu kapitalinio remonto kaina siektų ir 5 mln. eurų. Sumos augo: 2019 m. skirta 8,5 mln. eurų, 2021 m. – 14,8 mln. eurų, o praeitais metais – 62 mln. eurų. Tačiau šis finansavimas, sakė ministras, didinamas aukojant kitus objektus – visų pirma, žvyrkelių asfaltavimą, o jų ateityje asfaltuojama bus mažiau.
Pakartosiu tai, ką nuolat kartoju nuvykęs į savivaldybę: ne raštais yra sprendžiami klausimai, ne raštai žmones saugo nuo nelaimių ir ne raštai stato naujus tiltus.
Esu įsitikinęs, kad ir kas vadovaus rajonui, jis privalo neatsitraukti nuo Susisiekimo ministerijos durų ir reikalauti imtis spartesnių veiksmų atstatant šį tiltą. Kėdainiai privalo imtis lyderystės sprendžiant šį klausimą, bet ne laukti.
Lietuvoje šiuo metu yra 72 blogos būklės tiltai ir viadukai. Kada griūvantys tiltai taps prioritetu? Kai turėsime aukų? Ar pasimokysime iš Kėdainiuose įvykusios nelaimės?