Ačiū, Morgana Daniele, kad dėkojate ūkininkams: juk reikia vieną kartą parodyti, kam „nuolatinei paramai susimetate visi“. Bet viena padėka būtų mažai verta dėkojant iš širdies arba, jei tai būtų atvira kalba – reiškiant priekaištus.
Toliau M. Danielės straipsnyje padėkos liejasi laisvai: padėka „už grūdų eksportą į trečiąsias šalis“, nors tose šalyse badauja 700 mln. žmonių, o kariaujanti Ukraina nepajėgi šiuo metu jų aprūpinti; padėka už tai, kad žemdirbiai „nemoka pajamų mokesčio“, nes šelmė Valstybinė mokesčių inspekcija žiūri atlaidžiai; padėka už „pigesnį kurą“, dėl kurio streikuoja kone visa Europa; padėka už „tiesiogines išmokas“, kurios yra mažiausios visoje Europoje, ir, „žinoma, už kompensacijas“, kurioms vėl „susimetam visi“, kaip ir per pandemiją susimetėme visiems kitiems – tik ne ūkininkams, nes jie dirbo. Susimetėme pramonei, viešbučiams, viešojo sektoriaus darbuotojams, net Seimo nariams, susimetėme visi apie 5 mlrd. eurų pirmai pradžiai – visiems, kurie tuo sunkiu laiku negalėjo dirbti.
Galiausiai patys ūkininkai susimetė protestui apie milijoną euriukų, kad galėtų suvažiavę į Vilnių išklausyti M. Danielės išaiškinimo: „šiandien ūkininkų protestai Vilniuje yra nukreipti prieš pokyčius, padėsiančius kovoti su klimato kaita.“
Tolesnė padėka nuklysta į vienadienes pievas, pilant verbalines srutas ant ūkininkų galvų, kuriems taip nuoširdžiai dėkojama. Dėkojama dar ir už tai, kad subūrė aplinkosaugininkus – tai yra tuos visus 7 asmenis su žaliaisiais būgnais, kurie nelyginant šiuolaikiniai šamanai žolės dūmuose bandė išbarabaninti gamtos sąskaitą iš 3 tūkst. protestavusių ūkininkų, bet liko (ne)išgirsti.
Et, ūkininkai, atvažiavote – tai dabar klausykite, ką žalieji būgnai jums barabanija apie tai, kaip „vykdomas aktyvus tręšimas“, kaip „grioviais vanduo teka“, o „tarša iš žemės ūkio laukų – šiuo metu tai yra didžiausias vandens taršos šaltinis“, nes miestų „įtaka vandens telkinių būklei labai sumažėjo“. Dar ir žemės ūkio technologijos jums paaiškinamos, kaip trąšos „nulyja tiesiai į vandenį“, kur nedera „arti ir akėti“.
Atrodė, kad jau viską žino, kaip jūs – ūkininkai – turite dirbti ir neprisidirbti, tik staiga – klausimas: „o koks ūkininko indėlis į kovą su klimato kaita ir tarša?“
Ūkininkai dvi dienas pasakojo nuo scenos V. Kudirkos aikštėje, bet per būgnų gausmą, matyt, patiems būgnininkams blogai girdėjosi, todėl pateikiu truputį informacijos ne ūkininkams – jie žino. Taigi, ar iš tikrųjų žinai, ar tik galvoji, kad žinai, kaip „vykdomas aktyvus tręšimas“?
Žinotina: maisto medžiagų poreikis augalams nustatomas ne nuojauta ar skiriamomis lėšomis, o apskaičiuojamas įvertinus dirvožemio granuliometrinę sudėtį, kokybinius rodiklius: pH, humuso kiekį, mitybos elementų kiekį, tarpinių augalų ir priešsėlio paliekamus mitybos elementų kiekius, augalų poreikį planuojamam derlingumui – visa tai integruojama į tręšimo planus.
Be to, siekiant visavertės ir subalansuotos augalų mitybos be makro ir mikroelementų, naudojami biologiniai preparatai, kurių sudėtyje yra asociatyvūs mikroorganizmai, laisvai dirvožemyje gyvenančios ir endofitinės bakterijos (kaupia atmosferos azotą), fosforą atpalaiduojančios bakterijos, mikoriziniai grybai. Augalų mitybai aktyvuoti ir stresui valdyti padeda biologiškai aktyvios medžiagos (aminorūgštys, humusinės rūgštys, dumblių ekstraktai, glicino betainas ir t. t.). Naudojant šias organines medžiagas, makroelementinių trąšų norma drąsiai mažinama iki 20 procentų. Visa tai leidžia optimizuoti azoto ir fosforo naudojimo efektyvumą, gerinti dirvožemio kokybę, biologinę įvairovę ir galu gale – auginti kokybišką maistą.
Apskaičiuotas maisto medžiagų poreikis paskirstomas pagal konkretaus lauko dirvožemio turtingumo ar biomasės žemėlapius, t. y. augalų maitinimas vykdomas kintama norma (vadinamasis tikslusis tręšimas). Augalų cheminės sudėties ir mitybinių elementų poreikio nustatymui pradedami taikyti perspektyvūs aerodistanciniai-spektrometriniai metodai.
Ūkiuose trąšos naudojamos tada, kada jų reikia, tręšiama tiek, kiek augalams būtina. Šiandien augalų mityba yra daug geriau subalansuota, palyginti su mūsų mityba.
Pateikiau tik vieną trumpą epizodą iš žemės ūkio pažinimo pasaulio. Tiek neužteks, kad galėtumėte atsakyti sau į savo pateiktą klausimą: „koks ūkininko indėlis į kovą su klimato kaita ir tarša?“ Atsakymų yra ir daugiau.
Jei kiltų noras sužinoti daugiau, reikėtų mokytis bent keletą metų (ūkininkai mokosi visą gyvenimą), kad pavyktų pasisemti skaičiais ir faktais paremtų žinių apie „tvarią ir vertybišką žemdirbystę“. Galima pradėti nuo viešai prieinamos medžiagos, kur mokslinė informacija iš 238 šaltinių apibendrinama 230 puslapių.
Taip pat turiu skirti dėmesio „duobkasių“ žanrui. Anot Ievos Budraitės, žemės ūkio srityje „leidome eiti klaidinga kryptimi“. Ta kryptis, manykime, turbūt nebuvo sostinės link?
Gerbiamieji ūkininkai, o jūs nė nepadėkojote autorei už tai, kad diriguodama žaliųjų būgnų miesto užkampio kapelai žalioji politikė leido ir bandė parodyti Jums teisingą kelią į kaimą, tuo metu, kai patiems rūpėjo kelias į Vilnių, Gedimino prospektą.
Anot I. Budraitės, „ateis laikas, kai dirva, net ir dirbtinai skatinama, auginti maisto nebegalės.“ Tenka pripažinti, toks teiginys skamba labai graudžiai. Tik ne dėl dirvožemio, o dėl žinių erozijos, nes gamtoje – tai natūralūs procesai: kūrimas ir irimas, kaupimas ir skaidymas, ėmimas ir grąžinimas. Tuose procesuose dalyvauja ir žmogus – Homo sapiens (protingasis), kuris rūpinasi ne tik šiandiena, bet ir ateitimi. Todėl žinotina, kad su kiekvienu užaugintu grūdu skolinamės dirvožemio mitybinius elementus, kuriuos, išlaikydami balansą, privalome grąžinti. Kito kelio nėra. Tam ūkininkai atlieka dirvožemio tyrimus, vertina pokyčius, rengia tręšimo planus. Tai kelias tiek stambiems, tiek smulkiems ūkiams.
I. Budraitė sako: „dumblėja upės, upeliai ir Baltijos jūra“, ir tenka sutikti: tiesa, dumblėja. Tik ar turime objektyviais rodikliais pagrįstas priežastis – ne, nes objektyviais rodikliais tiriant, fosforo junginių migracija dirvožemiu yra ypač lėta, jie sunkiai pereina į dirvožemio tirpalą ir daugiau išlieka absorbuoti dirvožemio sorbuojamo komplekso bei transformuojami į netirpias formas.
Azotas, o ypač nitratinis azotas, yra judrus dirvožemyje ir lengvai migruoja su dirvožemio tirpalu gilyn, todėl siekiant efektyviausio azotinių medžiagų panaudojimo, jis augalams patiekiamas tinkama norma (angl. right rate), tinkama forma (angl. right source), tinkamu laiku (angl. right time) ir tinkamoje vietoje (angl. right place).
Kalbant apie organines medžiagas, žinotina, kad augalai mėšlo „nevalgo“, o organinės medžiagos prieinamos augalams tik tada, kai dirvožemio mikroorganizmai jas suskaido ir paverčia tais pačiais mineraliniais azoto junginiais (NH3↑, NH4, NO3), fosfatais, išskirdami CO2, ir tik nedidelė dalis (iki penktadalio) organinių medžiagų dirvožemyje gali tapti humusu. Jis taip pat ne tik kuriamas, bet ir ardomas dirvožemio mikroorganizmų.
Vandens telkinių „dumblėjimo“ objektyvių priežasčių dažnai nenorime matyti, nes tektų pripažinti, kad Nemunu nuplaukiančio į Baltijos jūrą fosforo 60 proc. atiteka iš Baltarusijos ir Karaliaučiaus srities, 29 proc. – su komunalinėmis nuotekomis, o 11 likusių proc. lengva ranka priskiriama žemės ūkio taršai, nors objektyviais rodikliais tai nepagrindžiama. O kur natūralūs procesai: natūralūs išplovimai, lapų masė, patenkanti nuo medžių ir kitų augalų, augančių prie vandens (apie 5–7 kg/m2 kiekvieną rudenį), gatvių ir kelių priežiūra.
Teiginys, kad „ekologiškai dirbančių ūkininkų bendras deklaruotas plotas praėjusiais metais, palyginti su 2022 m., sumažėjo 14 proc.“, yra tiesa ir tokia tiesa vyrauja visoje Europoje, nes už ekologišką produkciją vartotojai nėra pasiryžę mokėti daugiau. Lietuvoje ypatingo populiarumo sulaukęs žemės ūkio projektas „Auga Group“ taip pat keičia požiūrį ir nuo šių metų perveda dalį savo prižiūrimų laukų iš ekologinio į įprastą ūkininkavimą.
Tikriausiai gerai, kad būgnininkai ir kitų sričių specialistai iš miesto taip dalykiškai nori patarti ne tik ministrui, bet ir žemdirbiams, kaip reikia teisingai gyventi kaime ir kokia turi būti geroji praktika žemės ūkyje. Vis dėlto, jeigu atsakymų pritrūktų net ir mokslinėje informacijoje, galėtume diskutuoti be humoro ir sarkazmo. Diskusijai tęsti siūlyčiau vieną klausimą: ar šiandien rekomenduojamos priemonės pataiko į tikslą, kad „nebūtų daromos nuolaidos gamtos sąskaita“?
Kartu tikiuosi, kad tylūs žemdirbių darbai taps visuomenės teise žinoti – ir ne tik per puikiai organizuotus ūkininkų protestus. Ačiū už pavyzdį, kurį pastebėjo daugelis geros valios žmonių.
O vietoje reziumė kovotojams už švarią gamtą priminsiu vieną seną, tačiau turiniu nesenstantį užrašą dr. Bronislovo Lubio kabinete: „Už švarą ne kovokime, bet paimkime šluotą ir pašluokime!“