Gyvename laikais, kai populiarumas bet kokia kaina tapo aukščiausiu siekiu, o žmogiškumas – tarsi atgyvena, kurios vertė mažėja su kiekviena diena. Tai laikai, kai moralė dažnai traktuojama kaip kliūtis, o patyčios – kasdienė realybė, besiveržianti iš mūsų ekranų, socialinių tinklų ir viešojo diskurso.
Kas atsitinka su tokia visuomene, kuri pasirinko tokį kelią? Kokia jos ateitis, kai vertybės yra parduodamos už laikus ir sekėjus? Moralės krizė, kurią šiuolaikinė visuomenė patiria, nėra nauja – istorijoje tai kartojasi vis iš naujo, tačiau dabartinė krizė turi savitų bruožų. Šiuolaikiniame pasaulyje moralė dažnai traktuojama kaip kliūtis. Kai žmonės tampa paviršutiniški, kai vertybės tampa priklausomos nuo to, ką socialiniai tinklai laiko „geru“ ar „blogu“, tuomet moralė nebetenka stabilaus pagrindo. Vertybės tampa tarsi mados prekės – trumpalaikės, keičiasi kasdien, priklausomai nuo visuomenės nuotaikų ar tendencijų. Tai sukelia gilią moralinę tuštumą, kai žmonės pameta savo tikrąjį identitetą, bandydami atitikti neaiškius, vis kintančius standartus.
Nuožmios kovos už dėmesį viešojoje erdvėje skatina destruktyvius elgesio modelius, kur patyčios ir žeminimas tampa „normalia“ bendravimo forma. Yra sakoma, kad smurtas gimdo smurtą, ir tai akivaizdžiai pasireiškia šiuolaikinėje visuomenėje. Patyčios internete ir kasdieniame gyvenime sukuria toksišką aplinką, kurioje žmonės tampa vis labiau susvetimėję, nesaugūs ir nelaimingi.
Dalis žmonių prisitaiko, tapdami patyčių kultūros dalimi, o kita dalis – užsidaro savyje, išsigąsta pasirodyti tikri ir pažeidžiami. Be to, patyčių kultūra sukuria ilgalaikį psichologinį ir emocinį poveikį. Žmonės, iš kurių nuolat tyčiojamasi, patiria stresą, depresiją, nerimą ir netgi rimtesnius psichikos sutrikimus. Jie dažnai tampa uždarais, praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, nesijaučia galintys laisvai išreikšti savo nuomonę ar jausmus.
Taip sukuriama grandininė reakcija, kurioje žmonės, patyrę patyčias, dažnai patys tampa agresyviais ir tyčiojasi iš kitų. Taip formuojasi destruktyvi ir smurtinė visuomenė, kurioje žmonės nuolat kovoja dėl išgyvenimo, o ne siekia bendrojo gėrio. Populiarumas yra kaip vėjas – jis ateina ir išeina, bet žmogiškumas yra kaip šaknys – jis laiko mus tvirtai ant žemės net per stipriausią audrą. Visgi, besivaikant naujų madų ir tendencijų, dažnai pamirštama svarbiausia vertybė: pagarba kitam žmogui. Kas yra dvasios ubagystė ir kodėl ji tampa vis labiau pastebima šiuolaikinėje visuomenėje?
Pirmiausia, reikia pažvelgti į tai, kaip šiuolaikinė visuomenė vertina žmogaus sėkmę. Ar tai matuojama pinigais, prestižinėmis pareigomis ar prabangiais automobiliais? Visos šios priemonės dažnai naudojamos kaip šiuolaikinės vertės matavimo vienetai, tačiau jos nesuteikia atsakymų į svarbiausius klausimus – ar esame laimingi, ar turime tikslą ir prasmę savo gyvenime, ar gebame kurti ryšius, kurie mus įkvepia ir augina? Kai šie klausimai lieka neatsakyti, dvasios ubagystė tampa neišvengiama. Friedrich Wilhelm Nietzsche yra sakęs: „kas neturi praeities, tas neturi ir ateities.“ Kai visuomenė nustoja vertinti savo šaknis, ji tampa tarsi medis be šaknų – trapus ir pažeidžiamas bet kokiam vėjui.
Dvasios ubagystė atsiskleidžia, kai žmogus nebeturi tikrųjų vertybių, kai jis pamiršta, kas yra empatija, užuojauta, rūpestis kitu. Tai pasireiškia visuomenės susvetimėjimu, kai žmonės vis labiau nutolsta vieni nuo kitų, nebemoka nuoširdžiai bendrauti, pasitenkina paviršutiniškais ryšiais. Žmonės tampa dvasiniais skurdžiais, kai negeba įvertinti tikrosios gyvenimo prasmės ir grožio, kai neieško gilesnio supratimo ir atsakymų, kai renkasi lengviausius kelius ir patogumą, užuot įdėję pastangas į savo vidinį augimą. Šią dvasios ubagystę taikliai apibūdina žymių filosofų mintys apie vertybes ir gyvenimo prasmę. Aristotelis, kalbėdamas apie dorybes ir gyvenimo tikslą, pabrėžė, kad „geras gyvenimas“ nėra tik malonumų ar turtų siekimas, bet vidinės pusiausvyros ir dorybingo elgesio rezultatas. Jo manymu, vertybių laikymasis yra kelias į eudaimoniją – tikrąją laimę, kuri pasiekiama tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia gerumo ir išminties.
Kantas, vienas iš žymiausių Vakarų filosofų, pabrėžė, kad tikrosios vertybės nėra materialios, jos glūdi žmogaus viduje. Kantas kalbėjo apie „kategorinį imperatyvą“ – moralinę taisyklę, kuri skatina elgtis taip, kad tavo veiksmai galėtų tapti universalia taisykle visiems. Tai reiškia, kad vertybė yra tai, kas kelia moralinę atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš kitus. Žmogus, gyvenantis tik materialiniams tikslams, dažnai praranda šią moralinę giją ir tampa dvasiniu ubagu. Taip pat galima prisiminti Mahatmos Gandžio mintis, kuris dažnai kalbėjo apie paprastumą, nuoširdumą ir savęs pažinimą kaip pagrindines vertybes. Jis pabrėžė, kad tikrasis turtas slypi žmogaus sugebėjime pažinti save ir siekti gerumo. Gandis sakė: „gyvenimas be principų yra lėta mirtis“. Jo mintys rodo, kad dvasinė ubagystė yra būtent vertybių ir principų praradimas, kuris galiausiai veda į egzistencinę tuštumą. O ką reiškia negerbti valstybės vadovo, kuris, nepaisant mūsų asmeninių simpatijų ar antipatijų, yra visos šalies lyderis?
Nepagarba vadovui iš esmės reiškia negerbti savo valstybės. Nors kritika ir diskusijos yra neatsiejamos nuo demokratinės visuomenės gyvenimo, šiuolaikiniame pasaulyje jos dažnai peržengia pagarbos ribas ir tampa destruktyvios. Kai prarandame pagarbą institucijoms ir jų atstovams, mes griauname ir visuomenės pasitikėjimo savo valdžia pamatus. Visuomenė, kuri pamiršta pagarbą vyresniems, labiau patyrusiems ir savo vadovams, pamažu praranda ir savęs gerbimą. Kai gerbiame kitus, parodome, kad gebame suvokti ir vertinti žmogaus pastangas, patirtį ir poziciją. Be šios pagarbos mes tik susvetimėjame, prarandame ryšius su praeitimi, esama bendruomene ir būsimomis kartomis.
Tokia visuomenė tampa itin pažeidžiama išorės poveikiams – populizmui, ekstremizmui, manipuliacijoms. Galų gale, visuomenė, kuri pamiršta pagarbą, yra pasmerkta nuolatiniam konfliktui ir įtampai. Kiekvienas kovoja už save, niekas negerbia kitų, o bendruomeninis jausmas išnyksta. Kiekvienas yra savo paties kovotojas, ir niekas nesijaučia atsakingas už bendrą gėrį. Tai gali lemti ne tik moralinį, bet ir politinį, ekonominį bei socialinį nuosmukį. Tai laikai, kai moralė dažnai traktuojama kaip kliūtis, o patyčios – kasdienė realybė, besiveržianti iš mūsų ekranų, socialinių tinklų ir viešojo diskurso. Kartu su šiomis tendencijomis didėja atotrūkis tarp deklaruojamų vertybių ir realybės. Viena vertus, visuomenė vis garsiau kalba apie įtraukųjį ugdymą, bet, kita vertus, vis labiau pamiršta žmogiškumą ir pagarbą. Kyla klausimas – kaip šis įtraukiojo ugdymo idealas susiduria su moralės krizės era ir populiarumo vaikymusi bet kokia kaina?
Įtraukusis ugdymas – tai švietimo filosofija ir praktika, kuri siekia užtikrinti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, poreikių ar socialinio konteksto, turėtų vienodas galimybes mokytis, tobulėti ir jaustis visaverčiais bendruomenės nariais. Tai ugdymas, paremtas pagarba kiekvienam žmogui, empatija, dėmesingumu ir pripažinimu, kad visi esame skirtingi, bet verti lygios pagarbos. Įtraukusis ugdymas siekia ugdyti vaikus ne tik akademinėse srityse, bet ir skatinti juos augti kaip empatiškus, atjaučiančius ir sąmoningus žmones. Tačiau ką reiškia įtraukusis ugdymas visuomenėje, kurioje populiarumas ir dėmesys yra svarbiausi tikslai, o patyčios tapo kasdienybe?
Kaip įtraukusis ugdymas gali klestėti aplinkoje, kur empatija, pagarba ir žmogiškumas yra prarasti tarp socialinių tinklų reitingų, sekėjų skaičiaus ir populiarumo siekio? Mokytojai ir tėvai nuolat susiduria su dilema – kaip įtikinti vaikus, kad empatija ir pagarba yra svarbesnės už populiarumą, kai visuomenės žinutės siunčia priešingą signalą? Patyčios, kurios tapo kasdienybe, yra tiesioginis iššūkis įtraukiam ugdymui. Jos sukuria aplinką, kurioje vaikai, turintys skirtingų gebėjimų, poreikių ar netgi tiesiog kitokią išvaizdą, tampa socialiai izoliuoti ir stigmatizuoti. Vaikai, siekdami populiarumo ir „pritapimo“, dažnai renkasi pajuokti ar atstumti tuos, kurie neatitinka tam tikro modelio. Nepaisant šių iššūkių, įtraukusis ugdymas turi potencialą tapti atsaku į moralės krizę, kurioje atsidūrė šiuolaikinė visuomenė. Jis skatina ugdyti empatiją, pagarbą ir supratimą nuo pat mažens, mokantis vertinti kiekvieno žmogaus unikalumą ir pripažinti, kad skirtumai yra vertybė, o ne kliūtis.
Galbūt įtraukusis ugdymas yra raktas į visuomenės atsinaujinimą. Jis gali padėti mums sugrįžti prie esminių vertybių, kurios padaro mus žmonėmis: pagarba, empatija, rūpestis ir bendruomeniškumas. Tai nėra lengvas kelias, nes reikia nuolatinių pastangų ir sąmoningo darbo – tiek mokyklose, tiek namuose, tiek visuomenėje plačiau.
Tad, užuot sekę trumpalaikes madas ir tendencijas, gal verta grįžti prie esminių vertybių? Galbūt verta prisiminti, kad pagarba kitam yra pirmas žingsnis į stipresnę, labiau susitelkusią ir tvarią visuomenę.
