Viktorija Girinskienė. Nebijokime priminti valdžiai: atvirų duomenų politika dar niekam nepakenkė

Kartais atrodo, kad mes, piliečiai, per daug mandagūs. Kaip kitaip paaiškinti, kad taip retai primename valdžiai apie vieną svarbiausių dokumentų, kurį jie patys iškilmingai skelbė ir patvirtino – Vyriausybės programą? O juk tai – tarsi kontraktas tarp valdžios ir visuomenės, pažadas, kokia kryptimi šalis judės ateinančius metus. Tai dokumentas, į kurį mes visi turėtume būti įsikibę taip pat stipriai, kaip į savo Konstituciją.

Ar mes, visuomenė, kartais nepamirštame, kad turime daugiau galių nei galime įsivaizduoti? Pavyzdžiui, ar mes bijome priminti valdžiai jų pačių parašytus pažadus? Pažadus, kurie tarsi šventi įrašai švyti kiekvienoje dabartinės valdžios programoje, bet vos pradėjus gilintis, pradeda blukti kaip senos knygos puslapiai? Štai, šiuo metu pasigirdo įdomus ir šiek tiek absurdiškas siūlymas nebeviešinti mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų rezultatų.

Mūsų valdžia, deklaravusi, jog sieks skaidrumo ir atvirumo politikos, netikėtai ėmėsi drastiško žingsnio – nusprendė, kad duomenys apie skirtingų mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų rezultatus nebebus viešai skelbiami. Ir visa tai dėl „privatumo“. Hm... o gal dėl patogumo? Paklauskime savęs: ar atvirumas čia tampa slaptumo sinonimu, ar tiesiog nauju žodžiu politiniam žaidimui?

Bet palaukite, nesupainiokime atvirų duomenų su stebuklingu lazdelės mostelėjimu, po kurio visi mūsų kasdieniai rūpesčiai išgaruoja kaip dūmas. Atviri duomenys, anot aštuonioliktos LR Vyriausybės programos, yra nepaprastas įrankis, skirtas skatinti skaidrumui, užtikrinti piliečių dalyvavimui sprendimų priėmimo procese ir netgi – o, stebukle! – sumažinti biurokratinę naštą. Tačiau iš tiesų, kaip daugelis pastebėtų, tai gali būti dar vienas triukas, pridengiantis senas geras problemas nauja, moderniai skambančia etikete.

Programoje pateikti bendrieji Vyriausybės veikimo principai, kur išdidžiai skelbiama, kad atviri duomenys yra pagrindinė sąlyga skaidrumui užtikrinti ir demokratijai stiprinti. Tačiau čia, rodos, užmirštama, jog būtent skirtingų mokyklų rezultatai ir yra tie „atviri duomenys“, kurie leidžia tėvams, mokiniams ir švietimo ekspertams matyti realų paveikslą, kaip veikia mūsų švietimo sistema. Negana to, atviri duomenys kartais tampa įrankiu politikų rankose: jie naudojami kaip skambus šūkis, siekiant parodyti, kad Vyriausybė yra šiuolaikiška, inovatyvi ir atvira dialogui. Tačiau ar tie duomenys išties ką nors keičia? Arba tiesiog suteikia Vyriausybei galimybę sakyti: „Štai, mes jaučiamės atviri“?

Bet dabar, kai valdžia nusprendė duomenis uždaryti, situacija atrodo kaip tobulai suplanuotas triukas. Ką gi, šviesos gesinamos, užuolaidos traukiasi – ir mes liksime stovėti tamsoje, nežinodami, kas iš tiesų vyksta mokyklų klasėse. Atvirų duomenų politika pasirodo kaip „atvirumo iliuzija“, o ne faktas. Ar valdžia pamiršo, kad mes visi matome, kaip jų „skaidrumo“ šydas virsta tankiu rūku, slepiančiu kasdienes problemas? Ir mes nekalbame apie konkretaus asmens duomenis.

Mes turime teisę reikalauti aiškumo. Turime teisę žinoti, kaip Vyriausybė vykdo savo programą, ar ji laikosi savo pažadų. Ir jeigu atsakymai tampa neaiškūs, privalome drąsiai klausti, nebijoti, net jei tai gali būti nepatogu tiek mums, tiek ir valdžiai.

Pažvelkime į geriausius pasaulio universitetus. Ar Harvardo, Oksfordo arba Londono universitetai slepia savo studentų pasiekimus, kad apsaugotų jų „privatumą“? Atvirkščiai – jie skelbia viską: nuo baigiamųjų egzaminų rezultatų iki tyrimų publikacijų skaičiaus, nuo studentų pasiekimų iki profesorių vertinimų. Jie viešai pateikia informaciją apie kiekvieną savo veiklos aspektą, kad užtikrintų skaidrumą ir atsakomybę. Būtent šis duomenų prieinamumas ir atvirumas prisideda prie jų aukštų reitingų ir prestižo.

Geriausi pasaulio universitetai suvokia, kad skaidrumas yra ne tik būtinas švietimo akademinei bendruomenei, bet ir esminis veiksnys, kuriant pasitikėjimą ir prestižą. Jie žino, kad atviri duomenys padeda analizuoti, lyginti ir tobulinti savo veiklą, siekiant geresnių rezultatų. Bet ką darome mes? Užuot ėję tuo pačiu keliu, kurį pasirinko geriausios institucijos, mes nusprendžiame pasukti priešinga kryptimi – į slaptumą ir neaiškumą.

Ar valdžia mano, kad mūsų mokyklos neturi ko parodyti? Ar bijo, kad pasirodys prastesni rezultatai, nei tikėtasi? O jeigu taip ir atsitiktų, tai ar čia tragedija? O tai kaip mes galime tobulėti, nežinodami, kad reikia tobulėti? Būkime drąsūs imtis veiksmų, susėskime ir kartu galvokime vardan tos Lietuvos.

Taigi, realybė tokia: kai duomenys paslėpti, pralaimi visi – tėvai, mokiniai, mokytojai ir visuomenė. O laimi tik tie, kuriems patogu pasislėpti už „privatumo“ šydo, užtikrinti, kad jų veiksmų rezultatai niekada nebūtų per daug atidžiai ištyrinėti. Ši „privatumo“ uždanga labiau primena bandymą apsaugoti ne mokinius, o galbūt kai kuriuos neveiklius švietimo sistemos aspektus.

Tad visuomenė neturi bijoti priminti valdžiai apie jos pačios įsipareigojimus. Juk atvirumas – tai ne tik žodis, o veiksmas, kurį turi patvirtinti tikri, laisvai prieinami ir aiškūs duomenys. Šis atvejis, kai duomenys apie mokyklų egzaminų rezultatus yra uždraudžiami, rodo, kad mums reikia drąsos reikalauti atsakymų. Mes privalome priminti valdžiai, kad pažadai turi būti ne tik rašomi, bet ir įgyvendinami.

Galų gale, kai valdžia bando mus palikti tamsoje, mes turime drąsiai uždegti savo žibintus ir iš naujo paklausti: „Ar jūs tikrai manote, kad mes nematome, kas čia vyksta?“ Atviri duomenys, miela valdžia, neturi virsti uždarytais stalčiais. Jei reikia, mes būsime tie, kurie nuolat primins, kad skaidrumas – tai ne pasirinkimas, o privalumas, be kurio jokios programinės nuostatos neturi prasmės.

Nebijokime išgirsti kritikos iš visuomenės. Tai natūralu ir tai turi būti paskata tobulinti(s). Juk tai dėl mūsų vieno bendro tikslo – gerovės valstybės kūrimo!

Bijokime tik vieno – karo, bado, maro!