Vilija Blinkevičiūtė. Savarankiškai dirbantį žmogų – išvaduoti iš socialinių spąstų

Praėjusių metų pabaigoje „Sodra“ paskelbė, kad trims iš keturių savarankiškai dirbančių Lietuvos gyventojų neužteko pajamų sukaupti metų stažą pensijai. Taip pat „Sodros“ duomenimis, nesukaupę būtinojo stažo į pensiją išeina net 25 proc. dirbančiųjų. Tai reiškia ne tik skurdžią senatvę, bet ir labai nedideles socialines garantijas iki pensijos. Socialiniai spąstai laiko sukaustę vis dar labai didelę dalį gyventojų.

Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje vis daugiau žmonių darbo rinkoje neturi tinkamos socialinės apsaugos. Viena iš priežasčių – dėl naujos gyvensenos, verslo praktikos ir technologijų darbo pasaulis nuolat sparčiai kinta. Turi keistis ir socialinės apsaugos sistemos, kurtos darbuotojams, kuriuos saisto „standartiniai“ darbo santykiai – ilgalaikės darbo sutartys, darbas visą dieną.

Kaip apsaugoti savarankiškai dirbančius arba „nestandartinius“ darbo rinkos dalyvius? Kokius veiksmus siūlo ES?

Būti geležiniu – nesirgti, nelūžti, išgyventi be pajamų?

Europos Sąjungoje daugiau nei 30 milijonų žmonių dirba savarankiškai (apie 15 proc. visų dirbančiųjų). Lietuvoje savarankiškai dirba kas devintas dešimtas dirbantysis (tarp jų – individualią veiklą vykdantys asmenys, žmonės, dirbantys su verslo liudijimais, ūkininkai, dirbantieji pagal autorių sutartis).

Daugelyje ES valstybių savarankiškai dirbantys asmenys tik iš dalies dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, todėl šiems darbuotojams kyla didelė skurdo senatvėje grėsmė. Tai reiškia ir nedideles neįgalumo išmokas, menką apsaugą susirgus (taip pat ir profesine liga), įvykus nelaimingam atsitikimui, išėjus motinystės/tėvystės atostogų. Savarankiškai dirbantys asmenys menkai saugomi ir nedarbo atveju.

Kitaip tariant, savarankiškai dirbantis žmogus priverstas būti geležinis: nesirgti, nelūžti, be pajamų ir vandens išgyventi ne vieną mėnesį ar metus. Taip nebūna ir taip neturi būti. Socialinė apsauga turi būti garantuota visiems, ne tik samdomiems darbuotojams, bet ir savarankiškai dirbantiems asmenims.

Kyla grėsmė, kad, keičiantis darbo pobūdžiui ir vis labiau populiarėjant darbui sau, ši darbuotojų grupė ir ateityje nebus tinkamai apsaugota. Tai galioja ir asmenims, dirbantiems ne visą darbo dieną ar pagal terminuotą darbo sutartį. Abi šios grupės sudaro net 40 proc. visų ES dirbančiųjų.

Europos Parlamentas ne kartą ragino valstybes nares užtikrinti patikimą ir tvirtą socialinę apsaugą visiems žmonėms, ypatingą dėmesį skiriant savarankiškai, ne visą darbo dieną arba pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems asmenims.

Tikslas – užtikrinti pagrindines socialines garantijas visiems

Vadovaujantis Europos socialinių teisių ramsčiu, apie kurį paskelbta 2017 m. Geteborge, aukščiausio ES lygio susitikime, kovo viduryje Europos Komisija pristatė rekomendaciją dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos. Šia rekomendacija siekiama padėti valstybėms narėms susiorientuoti ir užtikrinti visas pagrindines socialines garantijas visiems, nepriklausomai nuo asmens darbo pobūdžio, darbo santykių rūšies ir trukmės.

Rekomendacija siekiama užtikrinti, kad „darbuotojai ir panašiomis sąlygomis savarankiškai dirbantieji“ galėtų apsidrausti atitinkamoje socialinio draudimo sistemoje; galėtų kaupti teises į adekvačias socialines išmokas ir jų reikalauti; galėtų lengvai perkelti savo teises į socialinio draudimo išmokas, jei keistų darbą. Tai svarbu, nes darbą, veiklos pobūdį šiais laikais daugumai žmonių tenka keisti gana dažnai.

Įgyvendinus šią Europos Komisijos rekomendaciją didžiausios naudos gautų moterys, nes šiuo metu būtent jos daugiausia dirba „nestandartinį“ darbą. Jos dažniau nei vyrai dirba ne visą darbo dieną, dėl vaikų arba rūpinimosi giminaičiais daro karjeros pertraukas arba net apskritai pasitraukia iš darbo rinkos.

Europos Komisija nurodo, kad, socialinį draudimą taikant visiems, gerokai sumažėtų nesąžininga konkurencija tarp įmonių, nes dabar dalis įmonių darbuotojus įdarbina pagal „nestandartines“ darbo sutartis ir nemoka visų socialinio draudimo įmokų.

Kaip veikia naujasis Darbo kodeksas?

Kokia šiuo požiūriu situacija Lietuvoje – kaip veikia naujasis Darbo kodeksas?

Naujajame Darbo kodekse įtvirtinta darbo sutarčių įvairovė – pameistrystės, nenustatytos apimties darbo, projektinio darbo, darbo keliems darbdaviams, sezoninio darbo ir t. t. Priimant naują Darbo kodeksą darbdavių atstovai teigė, kad darbdaviai „formina ne visą darbo dieną ar savaitę, nors iš tikrųjų šito ir nėra“, bet jau naujasis Darbo kodeksas tikrai leis apiforminti darbo santykius pagal esamą sutarčių įvairovę.

Vasarį Trišalėje taryboje pristatyti Valstybinės darbo inspekcijos atliktas tyrimas, kaip įgyvendinamas naujas Darbo kodeksas. Ką išgirdome?

2017 m. pirmąjį pusmetį sudarytos 133 darbo keliems darbdaviams sutartys, 11 darbo vietos dalijimosi sutarčių, 154 pameistrystės darbo sutartys, 887 projektinio darbo sutartys. Nedaug, jei vertintume pagal visų darbo sutarčių kiekį Lietuvoje. Gal tai tik pradžia? O gal darbdaviai ir toliau „formino“ ne visą darbo dieną?

Labai teigiamai įvertinta tai, kad 2017 m. pirmą pusmetį užfiksuotos tik 125 darbo sutartys, nutrauktos darbdavio valia, o tai „sudaro tik 0,04 proc. nutrauktų darbo sutarčių“. Ar tai reiškia, kad žmonės iš darbo traukiasi „savo noru“ dar dažniau nei anksčiau? Gal todėl nenuostabu, kad viešai neskelbiama informacija (gal jos net nėra?), kaip darbdaviams sekasi įgyvendinti Darbo kodekso nuostatą, kad jie „privalo imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus“.

Socialinis eismas – ne vienos krypties eismas

Kai kurios ES valstybės, nelaukdamos nurodymų iš Briuselio, dėl savarankiškai ir „nestandartiškai“ dirbančių asmenų jau pradėjo vykdyti socialines reformas teisinga kryptimi. Vis dėlto aiškėja, kad reformos dažnai neapima visų iki šiol neapdraustųjų asmenų, yra nenuoseklios. Pavyzdžiui, naujos taisyklės nustatytos tik kai kurioms socialinio draudimo sritims arba nebuvo taikomos savarankiškai dirbantiems asmenims.

Lietuvą galima priskirti prie ES valstybių, norinčių keisti situaciją: siekiama, kad savarankiškai dirbantis žmogus užsitikrintų bent minimalias socialines garantijas, nepriklausomai nuo veiklos formos. Vis dėlto tai – tik pirmieji žingsniai. Būtina įvertinti, kad skiriasi ir savarankiškai dirbančiųjų pajamos: vieni per metus uždirba milijonus, kiti – vos kelis šimtus.

Pasakius A, reikia pasakyti ir B: socialinis saugumas kainuoja, jis dažnai paremtas solidarumo principu, todėl savarankiškai dirbančių žmonių socialinis draudimas susijęs ir su jų pačių indėliu. Vyriausybių pareiga sukurti sistemą, kuri žmonėms reikštų ne tik didesnius įsipareigojimus sau ir valstybei, bet sudarytų ir tinkamas sąlygas pasinaudoti valstybiniu socialiniu draudimu, suteiktų galimybes išsaugoti socialinį draudimą keičiant darbo formą ir pobūdį.

Socialinis eismas, kaip ir eismas keliuose, yra ir turi būti dviejų krypčių.