Be to, reikalaujama, kad dėl trumpesnio darbo laiko prarastą atlyginimą darbdaviai dalinai kompensuotų.
Ne, čia ne apie Lietuvą, nors abu reikalavimai aktualūs ir mūsų šalyje.
Čia – apie 2018-ųjų pradžios Vokietiją, kurioje viena iš stipriausių Europoje profesinių sąjungų, atstovaujanti milijonams darbuotojų metalo ir elektronikos įmonėse, sausį surengė įspėjamųjų streikų bangą. Jei nepavyks susitarti su darbdaviais, grasinama neterminuotu visuotiniu streiku.
Reikalavimas sudaryti galimybes derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą Europoje skamba vis garsiau, tampa lygiavertis reikalavimui didinti atlyginimus. Tokia tendencija Vakaruose, aukšto pragyvenimo lygio valstybėse. O kokia reali situacija Lietuvoje?
Protestai minimalių atlyginimų šalyje
Peržiūrėjus oficialią streikų Lietuvoje statistiką, peršasi išvada: Lietuva – kantri šalis. Arba beveik idealių darbo santykių rojus. Streikai reti, o jei ir vyksta, dažniausiai viešajame sektoriuje: streikuoja policininkai, mokytojai, medikai.
Natūralu, kad pagrindinis streikuojančiųjų reikalavimas minimalių atlyginimų šalyje – didinti atlyginimus. Paskutinis oficialus reikšmingesnis streikas Lietuvoje – švietimo darbuotojų įspėjamasis streikas 2016-ųjų pradžioje, kai po kelias valandas streikavo daugiau kaip 6 tūkstančiai mokytojų.
Maža to, šalyje beveik kiekvienas didesnis protestas palydimas politinės premier lygos vadovų kaltinimais, kad socialinius neramumus organizavo priešiškos Lietuvai jėgos arba konkuruojančios partijos. Jei tokia tonacija socialinį dialogą su darbuotojais vykdo didžiausias darbdavys – valstybė, kas vyksta privačiame sektoriuje?
Nors Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) padidintas iki 400 eurų, šiandien pagal šį rodiklį visoje ES lenkiame tik Bulgariją. Deja, Rumunija mus aplenkė. Ir kai teigiama, kad Lietuvoje MMA turi sudaryti ne mažiau nei 45 proc. ir ne daugiau nei 50 proc. vidutinio statistinio darbo užmokesčio, aš sakau: mieli ponai, gal lygiuojamės į socialiai jautriausias valstybes ir vyriausybes, kurios deklaruoja, kad MMA turi sudaryti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Pagal naująjį Darbo kodeksą, MMA galima mokėti tik nekvalifikuotiems darbuotojams. „Sodros“ duomenimis, praėjusių metų viduryje žmonių, kurių visas gaunamas užmokestis neviršijo MMA, buvo per 207 tūkstančius. Kas penktas dirbantis žmogus – nekvalifikuotas?
Kaip veikia naujasis Darbo kodeksas?
Paradoksas, bet būtent iš premier lygos tribūnų praėjusiais metais skambėjo džiaugsmingi pranešimai, kad „naujasis Darbo kodeksas daugeliu atvejų gerina darbuotojų padėtį, įveda daugiau aiškumo, suteikia daugiau galimybių bendrauti su darbdaviu kaip su lygiaverčiu partneriu“.
Ar tik ne dėl tos „lygiavertės partnerystės“, vienos iš priežasčių, šalies oro uostuose kasdien rikiuojasi šimtai lagaminų? Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo per 57 tūkstančius gyventojų. Beveik 7 tūkstančiais daugiau nei 2016 metais.
Taip emigruoja ne tik Lietuvos žmonės, bet kartu su jais ir socialinis dialogas. Taip emigruoja streikai ir protestai.
Stebėjau, kaip sunkiai socialinio dialogo su Vyriausybe siekė jaunieji medikai, sausio pradžioje surengę protesto akciją dėl menkų atlyginimų. Dalyvavau šioje jaunų, išsilavinusių, talentingų žmonių protesto akcijoje, nes man rūpi ir jų gyvenimas, ir kas gydys Lietuvos žmones netolimoje ateityje.
Teoriškai naujasis Darbo kodeksas suteikia darbuotojams daugiau galimybių streikuoti, derėtis su darbdaviu individualiai ir kolektyviai. O praktiškai? Žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimai, kad darbo Tarybas, numatytas kodekse, formuoja ne darbuotojai, o darbdaviai.
Kokia išties situacija Lietuvoje, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui? Kaip veikia (ar veikia?), pavyzdžiui, kodekso nuostata, kad „darbdavys privalo imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus“?
Analizės, kokios naujojo kodekso veikimo pasekmės (teigiamos ir neigiamos), nėra. Tyla gera byla?
Akis badanti nelygybė
„Eurostat“ duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų skursta. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena iš didžiausių ES: mažiausiai ir daugiausiai uždirbančiųjų pajamos skiriasi apie 8 kartus.
Apie tai kasmet savo ataskaitose apie Lietuvą primena Europos Komisija: per menkas mokesčių progresyvumas – didžioji dalis mokesčių naštos tenka mažas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms, atlyginimų skirtumai – per dideli, socialinė apsauga ir paslaugos – minimalios. Tai didina skurdą, skatina emigraciją, kenkia ekonomikai.
Neteisinga būtų teigti, kad Lietuva nieko nedaro dėl socialinės gerovės. Daro, tik dažnai nutinka, kaip nutiko su išties reikalingu sprendimu – įvesti Vaiko pinigus: viena ranka davė po 30 eurų, kita – nubraukė mokesčių lengvatą auginantiems vaikus. Kur pažanga?
Tvirtinasi ir nuogąstavimai dėl neigiamų pasekmių įvedus „Sodros“ grindis. Iš darbo atleidžiami šimtai darbuotojų, dažniausiai dirbusių puse etato, neuždirbusių minimumo. Tarp jų nemaža dalis neįgaliųjų, mamų, auginančių vaikus, dėl sveikatos ar šeimos rūpesčių negalėjusių dirbti visą darbo dieną.
Akivaizdu, kad reikia radikalių (o ne kosmetinių) mokesčių sistemos, socialinės srities pertvarkų, kitokio, kur kas didesnio, biudžeto perskirstymo. Daliniai, smulkūs sprendimai, problemų papudravimai gal ir puošia valdžios veidą, bet iš esmės socialinių problemų nesprendžia arba jau nebesprendžia.
Priešingu atveju, silpstantį socialinį dialogą visiškai pakeis socialinis monologas. Jaunieji medikai tai parodė akivaizdžiai: jei situacija nesikeis iš esmės – už lagaminų ir į lėktuvą.