Kas krinta į akis? Aiškus orientavimasis į ekonominius ir finansinius rodiklius. Akivaizdus pavyzdys – būtinas 21 mokinys III gimnazijos klasėje. Būtent šis skaičius sudaro galimybes skirstyti mokinius į pogrupius. Bet ar šiandien, žvelgiant iš ugdymo mokslo pozicijų, ta riba adekvati? Be jokios abejonės, tai neturėtų būti griežta riba, nes galima panaudoti įvairesnius metodus, technologijas, etc. – tam atveria galimybes ir virtuali aplinka. Be to, nereikia prisirišti prie esamo, ganėtinai sustabarėjusio mokyklos modelio, reikalingi esamai situacijai ir perspektyvai adekvatūs mokyklos modifikavimo scenarijai. Aišku, jei norime progreso, bet – iškart noriu persergėti – visa tai turi būti planuojama bei įgyvendinama, įvertinant teigiamas pasekmes ir galimas rizikas, savanoriško eksperimento tvarka, suteikiant tam reikalingus išteklius ir pan. Negali būti staigių judesių, nes švietimas yra inertiška sistema, ir padariniai jaučiami ilgai. Juk profilinio mokymo poveikis juntamas iki šiol...
Antras pavyzdys, kad valdantieji praktiškai buvo prisirišę prie finansinių ir ekonominių rodiklių – visos dienos mokyklos tipo stabdymas (buvo teiktas du kartus ir atmestas). Pasilikta prie visos dienos mokyklos imitacijos. Skelbiamuose konkursuose laimėtas dienos centrų finansavimas (paprastai dvejiems metams) ar tėvų, kitomis lėšomis finansuojama veikla po pamokų negarantuoja tęstinumo ir nesudaro prielaidų tvaresnėms formalaus ir neformalaus švietimo jungtims. Tikėkimės, kad šios kadencijos valdantiesiems, numačiusiems visos dienos mokyklos įgyvendinimą, pavyks tai padaryti.
Mokyklos scenarijaus pavyzdžių netrūksta
Kalbant apie mokyklos ateities scenarijus, atkreiptinas dėmesys į jų įvairovės pasiūlą. Dar 2005 m. Anglijoje diskutuodama su prof. M. Newby susipažinau su jo siūlomais trimis mokyklos scenarijais: 1) švietimas visur (angl. education everywhere); 2) mokykla kaip dovana (angl. gifts, actually); 3) švietimo rinka (angl. the education marketplace). Jau patys pavadinimai rodo mokyklos scenarijaus kaitos linkmes. 2020 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) taip pat siūlo keturis scenarijus:
1. Plečiamas mokyklinis ugdymas (angl. schooling extended) – pasilieka ta pati mokyklos struktūra ir procesai, bet didėja tarptautinis bendradarbiavimas, ugdymo(si) įvairovė: daugiau technologijų, kreipiančių į personalizuotą mokymąsi.
2. Ne mokykliniai, o išorės šaltiniai (angl. education outsourced) – tradicinė mokykla suardoma, atsiranda kitokios struktūros. Švietimo veiklą perima kitos struktūros ir skaitmeninės technologijos. Daugiau įtakos įgauna bendruomenės. Mokymasis vyksta įvairiose privatizuotose struktūrose, remiantis skaitmeninėmis technologijomis.
3. Mokykla kaip eksperimentavimo vieta (angl. schools as learning hubs) – mokyklos lieka, bet norma tampa įvairovė ir eksperimentavimas. Atvertos mokyklų sienos sujungia jas su bendruomenėmis, pirmenybę teikiant besikeičiančioms mokymosi formoms, pilietiniam dalyvavimui ir socialinėms naujovėms.
4. Mokymasis visur, arba – gal tiksliau – mokykis eidamas savo keliu (angl. learn-as-you-go) – emocinis-patirtinis mokymasis vyksta visur, bet kuriuo metu. Nebėra skirtumo tarp formaliojo ir savaiminio ugdymo(si), nes visuomenė visiškai priima kompiuterio galią.
Taigi, EBPO pateikti mokyklos ateities scenarijai yra gan skirtingi, kai kurie nurodo net kardinalią mokyklos kaitą.
Kokius švietimo scenarijus siūlo lietuviai?
Nuosaikesni Vilniaus universiteto parengti ir scenarijų studijoje „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocentre“ aprašyti galimi mokyklos scenarijai: 1) Eko rūpesčio mokykla, 2) Atskirčių mokykla, 3) Mokymasis rinkai ir 4) Individualių prasmių mokykla.
Dar vieną scenarijų pavyko suprojektuoti, įvertinant savo atliktus tyrimus, Geros mokyklos koncepciją, žinias apie Alfa kartą, mūsų šalies kontekstą, etc. Jis grindžiamas probleminiu mokymusi kaip procesu, neapsiribojant juo kaip metodu. Jame integraliai gali susipinti formalusis ir neformalusis ugdymas, saviugda, įvairūs metodai, ugdymo(si) procesai, etc. Šis scenarijus būtų labiau atpažįstamas mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, vadovams, tėvams (globėjams) ir atlieptų XXI a. mokiniui reikalingų kompetencijų ugdymąsi bei mokymosi paradigmą. Tik, deja, esant tokiems biurokratiniams varžtams tai mokykloje neįgyvendinama.
Tad išvada labai aiški: privalu atlaisvinti mokyklą nuo biurokratizmo pertekliaus, baigti įvairiausių perteklinių direktyvų pliūpsnius, sudaryti galimybę iš tiesų kurti mokyklą, remiantis Geros mokyklos koncepcija, kurioje labai aiškiai apibrėžta, kas yra gera mokykla: gera mokykla – prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi.
Leiskime mokyklai alsuoti. Tik, be jokios abejonės, tam reikia sudaryti prielaidas ir mokyklai susikurti sąlygas – reikalinga labai aiški parama, numatant konsultantus, padedant mokyklos bendruomenei pasirengti pokyčiams, parengiant kaitos planą ir pagrindžiant jį realiais ištekliais.
Pabaigai – ne veltui sakoma, kad sėjant vėją galima pjauti audrą. O to vėjo tiek daug, kad naujos kadencijos valdantiesiems iš pradžių teks suvaldyti skersvėjus. Bet viskas yra įmanoma, jei bus pakankama asmeninė ir institucinė kompetencija.